Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T XIX a. literatūra ir kultūra / Mąstyk ir kurk / 1

1Klausimas

Palyginkite ištraukas iš Žemaitės ir Vinco Kudirkos atsiminimų.

Žemaitė
Autobiografija
(Ištrauka)

Mūsų sodžiaus vieno kaimyno vaikas buvo Šiaulių gimnazijoj. Mums čia perėjus, dar pirmoj klasėj tebuvo. Parvežtas vasarą namo ar švenčių, vis su mano vaikais žaisdavo, lakstydavo. [...] Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti – duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kokią knygą man pasiskaityti.
Kelius sykius parvežė porą knygų; man perskaičius vėl nuvežė. Vis lenkiškas tegavo.
Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžią maskoliai [Rusijos imperijos valdžia].
Kunigai per pamokslus pradėjo grasinti žmones nuo užgintų raštų. Negana „griekas“ [nuodėmė] gabenti ir dalinti ar pardavinėti bedieviškus raštus, o dar didesnis „Griekas“ juos skaityti – surašytus bedievių, vokiečių, nekatalikų... Negana dūšią [sielą] pražudyti tokiais skaitymais, dargi valdžios bausmę galima užsitraukti – kalėjimą ar ištrėmimą į katorgą.
Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur kur nors tų raštų nors pamatyti gauti. Bet kur tau, a nė išsižioti...
– Ar nori pati įlįsti, dargi ir kitus įkišti? – pirmas priekaištas. – Na, ir tylėk.
Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų, tą patį vakarą beatbėgąs pas mus; toks linksmas, šokinėdamas, sako:
– Cioce [Teta]! nesitikėjai, kokį parvežiau tau pyragą? – ištraukęs iš užančio knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar...
Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė, visų metų susiūta.
–Žemaitiška?! – nustebus sušukau.
Vartau ir skaitau, ir savo akimis nenoriu tikėti... rankos man dreba...

Vincas Kudirka,
Iš mano atsiminimų keletas žodelių
(Ištrauka)

Pabaigiau gimnaziją su ta mislia [mintimi] ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų [...]. Sakydavau,kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusio jauno vaikino! To paviršutinio teisinimosi prieš kitus ir prieš patį save man išteko, ypač jogei nepasitaikė nė vienos apystovos [aplinkybės], kuri būtų privertusi mane dirstelti į tuos dalykus giliau.
Su tokiomis nuomonėmis apie mano tautystę įstojau į universitetą, vieną iš tų, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie beveik nepasipažinojo vienas su kitu. Žinoma, nuovoka Lietuvos, lietuvystės vis labyn ir labyn dilo iš mano proto…
Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir… smilktelėjo lyg širdyje. Smilktelėjo ir vėl,rodos, nieko. „Bawią się dzieci“ [Žaidžia vaikai], – pamislijau sau lenkiškai. Tik nuo tos valandos gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo...
Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius.„Pranašas“, – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio…rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli,kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos,užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…
Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui.
Neužilgo [Netrukus] susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu.

1 Palyginkite ištraukas iš Žemaitės ir Vinco Kudirkos atsiminimų: kaip šie autoriai nusakė jų patirtą lietuviškos spaudos poveikį? Aptarkite jų aprašytas reakcijas: kodėl laikraštis kėlė tiek emocijų?

Baigti