Įdėmiai perskaitykite Vlado Braziūno dviejų dalių eilėraštį „Kelio ėjimas. Mažvydas – Daukša“ ir atsakykite į klausimus.
Vladas Braziūnas
I
kelyje nematyti žmonių nei sodybų vien tik žvyro šviesa pro nusvirusį gluosnį vakarėjantis kelias sužibo it gluodenas ir atsidavė žemės sapnuojančiai dykrai pasiliko vien žmonės jų kelias išėjo ant pečių užsimetęs veršenikę sutrintą ėjo naktį ir matė kaip krinta ir krinta kaip po kojomis plakas apakę šešėliai laka šunes levai jų apatišką kraują veršenikės raumuo pripumpuoja per nauja kelio žvyro šviesos neįmatomas įsčias sakinys dar negimęs dar kaupiasi riksmas su savim dar tik kalbas bet žino įvyksiant šitai eit jusump žodis dangaus karalystės II
DAUKŠA iš ryto žąsparniu sušluodavo ugnin bekūnį šviesos vaiduoklį šermukšniu ir kiečiu pašerdavo namų benamę dvasią rėkiant kėkštui iš lėto imdavos diena pasauliui griūvant gimdyvių kietis tiesia šviesų tiltą išeit ir grįžti pertekus pareiti pažįsta įsčios patekantį vaisių virkštelę kerpant pakaruoklio kilpą kietai užveržiant duonkepė į peleną įsiduobėjus ataušus kniumba ankšta ertmė buvimo žemėj trumpa skubėk suspėti pasiilgti žemės tylūs link tavęs postilės žodeliai idant vėl ir mes taisytumbim kelią
Raskite ir parašykite, kas sieja abu eilėraščius (kodėl jie sudaro diptichą arba mažą ciklą)? Išrinkite pasikartojančius įvaizdžius ir motyvus.
Kodėl lietuviškos raštijos radimasis prilyginamas gimimui, gimdymui (įsčios, gimdyvės, riksmas)? Ką tai sako apie eilėraščio autoriaus V. Braziūno turimą rašto, kultūros sampratą?
Palyginkite poeto V. Baziūno ir M. Daukšos požiūrį į gimtąją kalbą (prisiminkite Daukšos mintis iš „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“: „Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti“)?
