Perskaitykite Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Spaustuvė“ iš ciklo „Vitražas Vilniaus universitetui“ ir atsakykite į klausimus.
Judita Vaičiūnaitė SPAUSTUVĖ Įžiebkime žvakę ir dulkes nupūskime – Wilniuie metuose wiešpaties 1595 spaustuvininkai jėzuitai dar triūsia, archaiškais rašmenimis sudėsto lietuvišką žodį p a s a u l i s – jo nebeuždengs nei juodas morų* aksomas, nei maro drobulė, gaisrai nesudegins tos spaudžiamos knygos, pro šimtmečių kruviną triukšmą išgirstam, kaip daužos tamsoj Mikalojaus Daukšos širdis iš nežmoniško džiaugsmo, kaip aklas elgeta ima skambint varpais, o Vilniaus varpų toks viltingas gaudimas, pašėlęs gaudimas, kad sudreba ginklai ant sienų, šventųjų paveikslai ir kryžiai, ir kaustytos skrynios, ir krosnių žalieji kokliai, prabyla ugnies ir medžio dvasia židiny, Medeinė, Žemyna, Perkūnas, aikštėj palei miesto šulinį lietuviškai šnekasi moterys, tolsta jų skambantis juokas, bet amžiams išlieka puslapiuos švelnūs jų žodžiai...
Išrinkite žodžius, vaizdinius, kurie tą bendrą vaizdą kuria. Kodėl paminimi ir jėzuitai, ir senieji lietuviški dievai – Medeinė, Žemyna, Perkūnas?
Remdamiesi Vilniaus istorijos žiniomis, paaiškinkite eilutes: „jo nebeuždengs nei juodas morų* aksomas, / nei maro drobulė, / gaisrai nesudegins tos spaudžiamos knygos“.
Pasamprotaukite, ar kiekvieno žmogaus gyvenimas vertas atsidurti istorijos puslapiuose.
Ką mūsų praeities suvokimui duoda tokie poetiniai vaizdiniai kaip „besidaužanti širdis“ arba „skambantis juokas“?
