Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11-12
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Juozas Aputis / Interpretuok ir vertink / 5

5Klausimas

Perskaitykite Juozo Apučio apsakymą „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ ir atlikite užduotis.

Tai atsitiks gegužės vidury, vidudienį. Nenusakoma kaitra. Kieme vištos giliai įsiraususios į smėlį, kyšo vien tik skiauterės.

Jei žiūrėsime priešais, už kiemo matysime didelį ąžuolą, labai seną, išpuvusiu pilvu; prie sveikesnio jo šono prikalta irgi ąžuolinė lenta, o toje lentoje išdeginti žodžiai, sakantys, kad ąžuolas yra gamtos paminklas – bemaž sąjunginės reikšmės pensininkas.

Kai užklysta kokie džinsuoti praeities mylėtojai, skėsčioja rankomis: „Tai medelis, tai jis gali daug papasakoti apie mūsų žilą praeitį...“ O jeigu dar kieme būna senis Vinculis ir meiliai su jais pašneka, tai tie visai susileidžia, pamiršta mieste paliktus daiktus ir idėjas, varto akis: „Dėl to mane ir traukia senasis kaimas... Kokia titaniška dvasia... Ačiū, tėvuk, ačiū“...
Įsimurkdykit tą tėvuką į savo išverktą mašinėlę, parsivežkit į jaukius namučius, išsibalzamuokit gyvą – ir turėsit daiktelį – nebrangų ir tokį pilną dvasios...

Taigi – gegužės vidurys, vidudienis. Senas ąžuolas. Po ąžuolu yra nedidelė būda, kurioje lekuoja persenusi Marazyno kalė. Už mūsų nugarų, kairėje, žaliuoja kalvelė. Ant jos tuojau pat ateina pušų sakintojo žmona, prisideda ranką prie akių ir žiūri į ąžuolo pusę. Kai pasitaiko koks išgėrimas (o pasitaiko!) ir kai dalyvauja jaunas pienininkas, išmetusi kelis stiklelius, ji uždeda ranką pienininkui ant peties ir sako:
– Tas mano užaugintas vaikelis...
Kas tiesa, tai tiesa: kai čia atsikraustė dirbti, pienininkas buvo bemaž dar vaikas, gyveno pas sakintoją ,,ant būto“, sakintojo žmona jį ir išaugino į vyrus. Kaime ne vienam nuo liežuvio nusprūsta, kad ne tik išaugino, bet ir išmokė.

Jau turi prasidėti. Pasukęs galvą į kairę, autorius pamato keliuku žygiuojantį pienininką. Jis užsidėjęs skrybėlę, kurioj įsmeigta varnos plunksna. Rankoje jis nešasi šautuvą. Jam labai tinka melsvos džinsinės kelnės. Atėjęs iki pusės kiemo, rankos mostu sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus, o pats nosies tiesumu eina prie ąžuolo.

Marazynas stovi už dailios tvorelės. Tenai yra rubuilis mažas šunaitis, kuris netrukus turės užimti būdą.
– Padaryk, kad kalė išlįstų iš būdos, – sako pienininkas.
– Ciū, ciū, eikš čia, – šnekina kalę Marazynas.
Kalė išlenda. Ji labai juokinga, nes baltut baltutėliais ūsais.
Ko gero, apžlibusiomis akimis pienininko ji nemato.
Kad ir per kaitrą, šūvio garsas stiprus, ant kalvelės stovinti sakintojo žmona meste numeta prie akių pridėtą ranką. Vištos, pakeldamos lengvą smėlį į orą, sprunka daržinėn. Parako kvapas ir dūmai pasklinda prie ąžuolo ir po visą kiemą.
– Ačiū, Jurgi, – sako Marazynas.
– Prašom. Nėr už ką, nėr už ką.

Kokia yra šio kūrinio tema (svarbiausias įvykis) ir ką panašaus jau esame skaitę lietuvių literatūroje? Prisiminkite kūrinius ir autorius, taip pat aptarkite, kuo aprašomos sitauzijos panašios ir kuo jos skiriasi.