Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Juozas Aputis / Interpretuok ir vertink / 6

Nors langą ir uždengia sužydusi obelis, jis dabar gerai mato prie stiklo prisiplojusį, rankas išskėtusį, į nueinantį pienininką žiūrintį Vinculį. Jis taip stovi lyg prikaltas, matyti netgi laiko išblukintos jo akys, o visas jis atrodo lyg koks žvėrelio kailis, ištemptas anapus stiklo. Žvėrelio akys baugiai lydi tolstantį pienininką.

Staiga Vinculis pamato autorių, supranta, kad jis žiūri į jo langą, sujuda. Netrukus jis jau žengia pro duris laukan, trupučiuką dreba kelnių blauzdos. Tipena artyn ir priėjęs sako:
– Girdėjai, kaip pylė į Marazyno kalaitę?!. Net kiemas dūmais pakvipo!..

Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip, taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!

Ši kukli istorija beveik jau ir visa. Tačiau kieno motociklas blizga dešinėje, ant kalnelio? Ak, mes užmiršome pušų sakintoją! Ir jis dalyvavo šioje istorijoje, – nuo pat tos dienos, kai priėmė pienininką „ant būto“, – girdėjo ką tik šūvį, matė, kaip jo žmona meste numetė ranką nuo akių, kaip, vaikų lydimas, nuėjo pienininkas... O dabar brūžina motociklo pakoją, o tas lyg tyčia nenori jo klausyti...

Ir vis dėlto: kodėl į pienininką čia žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą, kuri, staigiai įsiveržusi, sukrutino mūsų jausmus, ir mes visi ėmėm plūduriuoti ant šitos veikimo bangos? Kodėl nebandėme skverbtis į šitą žmogų ir neišvertėme jo prieš akis lyg kailinius? Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats dievas juos tokius mums būtų siuntęs?