Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Juozas Aputis / Interpretuok ir vertink / 4

„Vaike, – tarė jam tėvas. – Knyga gali būti tiktai geras patarėjas. Tvirtas noras turi būti tavo paties. Sakai, nori, kad suktų kažkokias nelabai aiškias mašinas? O ar nenori, kad šitą mašiną pamačiusi džiaugtųsi mama, gal ir aš... Arba – tavo mergaitė...“
Vaikas nuraudo.
„Nėra ko gėdytis, – tarė tėvas. – Mes, vyrai, galime viską padaryti tiktai turėdami kokią užmačią, kokį kilnų norą pasirodyti, išgarsėti... Palenkti į savo pusę moterį... Tokia mūsų prigimtis. Netiki? Nebūk tu mažas – užteks raudonuoti! Pasitikrink – kai dar sykį skaitysi apie tą garo mašiną, visą laiką galvok... Tu pats geriau žinai, kam norėtum tą mašiną padaryti.“

Niekas man negali pasakyti, vardan ko turėčiau įveikti save, neregėti, nesiilgėti, neliūdėti dėl savo amžinų asmeniškų nesėkmių ar... dėl išvaizdos... Kuo virsčiau be šito? Kas man tai atstotų? Žmogus be skausmo – medinis žmogus, o nesigrauždama dėl to, kas man nesiseka, ko man pats dievas nedavė, likčiau negyvas medžio stuobrys.

Nuo ievų kvapo mokytojui ėmė svaigti galva. Jam darėsi nesmagu, kad, jautė, sąsiuvinyje ta menka skruzdėlytė daug ką parašė ir už jį patį. Jam darėsi baisu, kai pagalvojo apie savo nugyventą laiką.
Barauskiuko sąsiuvinį atsivertė jau visai išsigandęs.

„Negalėsiu tinkamai atsakyti į temą, nes iš esmės nesutinku su joje glūdinčiu teigimu. Pirmiausia reikia idealaus (o ar toks būna?) aplinkinio gyvenimo, kad galėtum šitaip sau įsakyti.

Antra, jeigu dideliausiomis valios pastangomis ir įveiktum save (na, bailumą, kūniškumą, neapykantą, pavydą ir t. t.), tai toks niekam nebūtum reikalingas. Netikiu jokiais dvasios vedliais, kai neturime, kai nesame išmokę po savo kojomis išsigrįsti bent kokio pamanomo keliuko.

Pirma aš turiu išmokti padaryti ką nors (ne kokį žaisliuką) praktiškai, o jau paskui mėginsiu įveikti save! Jeigu, žinoma, to reikės. Kai aplinkui tave drabstomasi purvais, kai tu pats nuolat aptaškomas, juokinga, kvaila, istoriškai (atsiprašau už didingus žodžius – jie iš kasdieninio mūsų leksikono) niekšiška įveikinėti save. Tad sakyčiau: „Svarbiausia įveikti kitą, o paskui jau galima save!“
<...>
. Reziumė: aš trokštu veiklos, aš noriu įveikti save irdamasis, kapstydamasis šunim, o ne stovėdamas ir mušdamasis į krūtinę. Jau buvo kadaise panašiai pasakyta: „Aš bjaurus, aš šlykštus, tačiau aš moraliai tobulinuos...“ Aš ne niekšas, bent jau niekada neleisiu, kad šitaip apie mane galvotų tie, kurie savo sielos nevalo ne tik dantų šepetėliais, bet ir švelniausiomis smilgomis. Tik veikloje įveiksiu save! Dar tiksliau: tiktai po to, kai būsiu šį tą nuveikęs.
Protarpiais, kai nebežinodavau, ką rašyti, žvalgiaus pro langą ir mačiau tai, ką matė ir mūsų mokytojas.
Tik braudamasis per brūzgynus, aš įveiksiu save!“

Mokytoją nukrėtė šiurpas. Baisu ir gera: šitokia energija spruzdėjo uždaryta plonuose sąsiuviniuose!

Iš lėto ėjo jis molinu kelkraščiu, geltonų batų kulnais kliudydamas velvetinių kelnių blauzdas ir jas išmurzindamas. Betraukiantį į kalnelį, jį pasivijo ilga tamsi mašina, kuri lėkė taip greitai, kad ne tik velvetinės kelnės, bet ir švarkas, portfelis su vaikų sąsiuviniais buvo aptaškytas bjauriausiu moliu. Keli murzini lašai tėkštelėjo net į akis, ir mokytojas jas pasivalė nosine. O pasivalęs piktas ėmė vytis į kalną ropojančią mašiną, šaukti įsiutusiu balsu, grūmoti, lenkėsi net akmens, tačiau juoda mašinos nugara greitai dingo už kalvos. Žvelgdamas į purviną portfelį, mokytojas kelis sykius dar suriko ir pagrūmojo, atsisegė portfelį ir pamatė, kad keli geltono purvo lašai nutūpė ir ant Barauskiuko sąsiuvinio. Pyktis vėl ėmė jam spausti galvą, jis vėl grūmojo ir patyliukais rėkė.