Perskaitykite V. Mačernio 7-ąjį, 12-ąjį, 21-ąjį „Pavasario sonetus, 24-ąjį ir 29-ąjį„Žiemos sonetus“, B. Krivicko eilėraščius „Žiaurusis Dievas“, „Žiema“, A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfoniją“ ir parašykite rašinį „Asmens tobulėjimo kelias žemininkų poezijoje“.
Karo ir pokario lietuvių rašytojams didelę įtaką turėjo egzistencializmo filosofija. Egzistencializmas - tai filosofinė išraiška gilių sukrėtimų, kuriuos teko patirti XX a. vidurio Vakarų visuomenei. Šios filosofinės krypties rašytojai susitelkė į gyvenimo situacijose žmogui iškylančius pamatinius klausimus, dvasinės ištvermės, vertybių išbandymo problemą, siekė apmąstyti žmogų kritinėse aplinkybėse, įmestą į iracionalių, nuo jo valios nepriklausomų įvykių srautą. Perskaitykite egzistencializmo sąvokos paaiškinimą elektroninės chrestomatijos terminų žodynėlyje ar kituose šaltiniuose. Kurie iš XX a. vidurio lietuvių literatūros kūrinių vadintini egzistencialistiniais? Kurios iš juose pasirodančių idėjų, pasaulėjautos ir stilistikos bruožų leidžia juos taip įvardinti? Išrinkite tris poezijos ar prozos kūrinius, kuriuos laikytumėte egzistencialistiniais, ir parašykite trumpas jų charakteristikas, argumentuodami savo pasirinkimą.
A. Kamiu savo filosofiniame esė Sizifo mitas (1942) stebisi, kaip kasdienybėje paskendęs žmogus sugeba ignoruoti mirties neišvengiamybės faktą: „Ir vis dėlto negali atsistebėti tuo, kad visi gyvena taip, tarsi „nebūtų nė žinoję“ apie ją.“ Ginčydamasis su krikščioniškojo egzistencializmo autoriais, A. Kamiu ryžtingai atmeta bet kokias doktrinas, paaiškinančias žmogaus būtį. Pasak jo, atiduodami savo lemtį metafizinėms galioms, mes atsisakome naštos, kurią turėtume nešti patys. Žmogaus prigimčiai, autoriaus nuomone, būdingas siekis racionalizuoti jį supantį pasaulį ir savo būtį jame, tuo tarpu pasaulio iracionalumas užkerta kelius tokioms pastangoms. Išsisklaidžiusios iliuzijos, staigus praregėjimas lemia absurdo pajautą, kurią A. Kamiu apibrėžia kaip „nedarną tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų“. Esė autorius numato dvejopą sąmonės nubudimo eigą: arba nesąmoningai grįžtama į mašinalaus gyvenimo rutiną, iš kurios ką tik buvo išsivaduota, arba galutinai išsiblaivoma nuo bet kokių iliuzijų apie prasmingą būtį. Gyvenimo absurdą kaip vienintelę tikrovę priėmęs žmogus tokiu būdu, A. Kamiu požiūriu, tampa laisvas. Būtent laisvė, pasireiškianti kaip maištas prieš absurdą, suteikia prasmę žmogaus egzistencijai. Tad niūrioje, sakytume, beiliuzinėje A. Kamiu pasaulėjautoje vis dėlto yra viena optimistinio patoso prošvaistė – ji sietina su Sizifo maištu prieš likimą. Pasmerktasis triumfuoja, kai įsisąmoninęs savo triūso beprasmybę, jis ir vėl iš naujo ridena savo akmenį į kalno viršūnę. Kuri iš alternatyvių žmogiškosios būties sampratų – Dievo globa ir dvasios nemarumu pasikliaujanti krikščioniškoji ar beiliuzinė egzistencialistinė – artimesnė Jūsų pasaulėžiūrai? Ar įmanoma ištverti gyvenimą be jokio tikėjimo, be amžinybės vilties? Ar iš tiesų tikėjimas tėra būdas išvengti beprasmybės pojūčio? Parašykite savo požiūrį – viena dviem pastraipomis išdėstykite, pritariate ar nepritariate A. Kamiu. Apie šiuos atsakymus padiskutuokite klasėje.
