Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11-12
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T XX a. vidurio katastrofų literatūra ir kultūra / Mąstyk ir kurk / 7

7Klausimas

Atlikite užduotį.

„Tarp laiškų iš geto – siaubingiausi laiškai, kuriuose buvo kalbama apie mirties baimę. Gete
visą laiką, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę žmonėms grėsė mirtis. Labai būdinga frazė
pasakyta Tropianskio sesers Godman per mano pirmąjį lankymąsi gete: „Aš norėčiau tik
vieno – visiškai ramiai išmiegoti vieną naktį ir būti užtikrinta, kad niekas manęs šią naktį
neateis, nei manęs, nei kitų“.
Reikėjo šiuos žmones palaikyti, padėti jiems gyventi ir kovoti, padėti įveikti mirties baimę.
Labai sunku buvo atsakinėti į laiškus, guosti žmones, kai tavo ir jų padėtis yra nelygi.
Virš manęs nekabojo Damoklo kardas, turėjau savą kampą, mėgstamą darbą, galėjau susitikinėti su bičiuliais. Patarti persekiojamiems, niekinamiems, visko netekusiems žmonėms, kad jie nebijotų mirties, man atrodė šventvagystė. Ne kartą pati savęs klausiau, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje: ar užtektų narsos gyventi, dirbti ir nebijoti mirties, kiekvieną minutę esant jos pavojui. Ilgai sėdėdavau prie tokių laiškų, kol galėdavau atsakyti į juos nors keliais žodžiais. Laimei, nė viena iš mano korespondenčių nė karto manęs nepaklausė, kaip aš pati elgčiausi būdama jų vietoje.
Aš rašiau, kad kiekvieno žmogaus gete pareiga išlaukti, dirbti ir neprarasti vilties,
tuo tarpu pati sau mintyse sakiau: būk nuoširdi ir pasakyk nelaimingiems žmonėms, kad
išsigelbėjimo nėra. Tokiomis minutėmis aš pasakodavau savo draugams, jog Sokratas ir
madam Rolan iki paskutinės minutės dirbo žinodami, kad mirtis neišvengiama. Prisimindavau
Antokolskio kūrinį „Žydai rengia Velykas“. Ar Antokolskio senis išminčius nesako
susigūžusiems kampe žmonėms: „Išsigelbėjimo nėra, nebijokite kankinimo, reikia mokėti
mirti“? Prisimenu, jog tada, kai pati patekau į gestapo nagus, Antokolskio žodžiai man
labai padėjo – iš jų aš sėmiausi jėgų, atsikračiau gėdos jausmo už šiuos laiškus.“

Ona Šimaitė, “Apie mano susirašinėjimą su žmonėmis iš Vilniaus geto“, Paryžius, 1973 m.
1 Perskaitykite ištrauką iš O. Šimaitės prisiminimų apie susirašinėjimą su Vilniaus geto belaisviais. Atkreipkite dėmesį, kokiais argumentais ji bandė guosti, sustiprinti savo laiškų adresatų dvasią. Įsivaizduokite, kad gyvenate nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ir sukurkite laišką savo bendraamžiui gete. Kaip bandysite jam įkvėpti pasiryžimą gyventi?