1Klausimas
Kūrybinė užduotis.
„Valdęs Korinte Salmonėjo brolis, gudrus apgavikas Sisifas (paaiškinimas: graikų mitų veikėjo vardas (Sisyphos) į lietuvių kalbą verčiamas dvejopai – Sisifas arba Sizifas) jautėsi toks drąsus, kad nebijojo netgi dievų! Dauguma jį laikė karaliaus Ajolo ir Enaratės sūnumi, turėjusiu sūnų Glauką, o gali būti, kad jo vaikas buvo ir Odisėjas. Ką įvairūs mitai pasakoja apie Sisifo „darbus“? [...] Kai Dzeusas pasigrobė upių dievo Asopo dukrą Aiginą, jos ieškodamas Asopas atėjo į Korintą pas Sisifą. Sisifas puikiausiai žinojo, kur Aigina, bet nesakė Asopui ligi tol, kol šis už Afroditės šventyklos nepaleido tekėti Peirenės šaltinio, aprūpindavusio Korintą švariu vandeniu. Ką gi, kartais ir blogas poelgis virsta geru: vandeniu buvo aprūpintas visas miestas! Na, o Dzeusas, žinoma, ne juokais supyko. Jis nusiuntė pas Sisifą mirties dievą Tanatą, kad šis nugabentų nedorėlį į Hado karalystę, kur jam būtų tekę kęsti amžiną kančią. Bet Sisifas išsigando, Savąją absurdo žmogaus koncepciją Kamiu iliustravo antikiniu Sizifo mitu. galima sakyti, ne per daugiausia. Jis paprašė Tanato parodyti, kaip naudotis grandinėmis, šis grandines užsidėjo, o Sisifas čiaukšt, ir surakino. Taip teko neprotingam mirties dievui kelis metus iškalėti pas Sisifą. Viskas būtų nieko, bet susidarė tiesiog neįtikėtina padėtis – niekas nemirė; negalėjo numirti netgi tie, kam būdavo nukertamos galvos ar ką sukapodavo į gabalus! Tada susirūpino karo dievas Arėjas, mat ši bėda palietė visų pirma jį. Arėjas išlaisvino Tanatą ir stipriai surištą Sisifą nugabeno pas Hadą. Tačiau šis ir tenai neprarado savitvardos: dar prieš nusileisdamas į mirusiųjų karalystę, spėjo pašnibždėti savo žmonai Plejadei Meropei, kad ši neatlikinėtų jam laidojimo apeigų. Atsidūręs Hade, Sisifas tuoj nulėkė pas Persefonę ir drąsiai pareiškė, jog jis near oficialiai palaidotas, tad ir neturi teisės pasilikti mirusiųjų karalystėje: tai pažeistų visas taisykles. Persefonė išleido Sisifą trims dienoms į žemę, kad šis susitvarkytų savo reikalus. Bet kai tik Sisifas atsidūrė po saule, tuoj pat užmiršo visus pažadus grįžti, tad teko po kiek laiko pačiam Hermiui jėga nuvesti nepaklusnųjį Sisifą pas Hadą. Hado karalystės teisėjai parodė jam didžiulį akmens luitą, maždaug tokį, kokiu buvo, gelbėdamasis nuo Asopo pykčio, pasivertęs Dziausas, ir liepė jį ridenti į kalno viršūnę bei nuleisti žemyn kitoje kalno pusėje. Bet kai tik Sisifas būdavo su savo našta netoli kalno viršūnės, tas akmuo vėl nuriedėdavo žemyn. Sisifas vėl jį susirasdavo apačioj ir vėl rideno viršun, visas apsipylęs sūriu prakaitu, o virš jo galvos amžinai sukosi dulkių debesis.“
Aleksandra Teresė Veličkienė, Ariadnės siūlas: Antikos mitai ir legendos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999
Aleksandra Teresė Veličkienė, Ariadnės siūlas: Antikos mitai ir legendos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999
1
Bergždžiam, pabaigos neturinčiam darbui dievų pasmerktas Sizifas filosofui asocijuojasi su savo būties absurdą įsisąmoninusiu žmogumi, kuris neieško būdų pasilengvinti savo naštą, t. y. tragišką žmogaus likimą paaiškinančių atsakymų. „Dabar suprantu, kodėl doktrinos, kurios nori viską man paaiškinti, sykiu mane ir silpnina. Jos išlaisvina mane nuo sunkios gyvenimo naštos, o vis dėlto privalau ją nešti pats. [...] arba mes nesame laisvi ir visagalis Dievas atsakingas už blogį. Arba mes esame laisvi ir atsakingi, o Dievas nėra visagalis.“ Sizifą Kamiu vadina absurdo žmogumi, mat jis sąmoningai priima savo likimą: „Kaskart, kai pamažėle iš viršūnės leidžiasi dievų urkštynėn (paaiškinimas: lindynė, landynė), jis pranoksta savo lemtį. Jis tvirtesnis už savo akmenį. [...] Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka“.
Prisiminkite antikinį Sizifo mitą ir pamėginkite sukurti neilgą filosofinę esė (apytikriai 200 žodžių), kurioje atskeistumėte savąją mito prasmių interpretaciją. Pamėginkite naujai, Jums aktualių filosofinių problemų kontekste permąstyti šią seną istoriją.
