Pasvarstykite apie meno paskirtį. Kodėl menas lydi žmoniją nuo jos proistorės laikų? Kodėl keičiantis istorinėms epochoms nepakitęs lieka vienas svarbiausių žmonijos poreikių – meninė saviraiška? Koks būtų mūsų pasaulis be meno ir menininkų? Ar Jūs pritartumėte Albero Kamiu teiginiui, esą „jeigu pasaulis būtų aiškus, meno nebūtų“? Koks yra meno ir filosofijos santykis? Sukurkite samprotaujamąjį rašinį tema „Kurti – reiškia suteikti formą savo likimui“ (A. Kamiu, „Sizifo mitas“).
Ar Jums priimtina Kamiu tezė: „Nėra tiesõs, yra tik tiesos“? Kaip manote, ar egzistuoja viena tikroji tiesa? Kas yra tiesos sakymo instancija? Kaip matuojama, patvirtinama tiesa? Kuo vieno asmens tiesa yra teisingesnė (svaresnė) už kito? Ar galima toleruoti kitų žmonių teisę į nuosavą tiesą (nesutampančią su Jūsiške)? Kur yra tolerancijos ribos?
Albero Kamiu pasaulėžiūrinė koncepcija yra vadinama absurdo filosofija. Filosofinėje esė „Sizifo mitas“ vaizdžiai atskleidžiama, kaip žmoguje užgimsta būties absurdo pajauta: „Kėlimasis iš ryto, tramvajus, keturios valandos kontoroje ar gamykloje, pietūs, vėl tramvajus, keturios valandos darbo, vakarienė, miegas, - pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį viskas vyksta tuo pačiu ritmu, ir šitaip netrikdomai žengiama tuo keliu didžiąją gyvenimo dalį. Tik vieną gražią dieną iškyla tasai „kodėl“, ir viskas prasideda šituo nuovargiu, kuriame atsiranda nuostabos. Tasai „prasideda“ – itin svarbu. Nuovargis yra paskutinė mašinalaus gyvenimo apraiška, bet sykiu ir akstinas išjudėti sąmonei. Jis ją pažadina ir provokuoja tolesnę dalykų eigą. O tolesnė eiga – arba nesąmoningas grįžimas į tą veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas.“ Ar galėtumėte savais žodžiais persakyti pacituotą Kamiu mintį? Apie kokį nubudimą čia kalbama?
Absurdą Kamiu apibrėžia kaip neatitikimą tarp žmogaus troškimo suvokti pasaulį ir to pasaulio iracionalumo, nepažinumo: “Pats savaime šis pasaulis nėra protingas, ir tai viskas, ką apie jį galima pasakyti. Absurdiška yra toji iracionalumo ir aiškumo pašėlusio geismo – jo šauksmas aidi pačiose žmogaus sielos gelmėse – akistata.“ Viena svarbiausių Kamiu filosofijos tezių – pasaulio ir būties nepažinumas: „jei ir galiu per mokslą apčiuopti reiškinius ir juos išvardyti, tai vis dėlto suvokti pasaulio negaliu.“ Kas trukdo mums suvokti pasaulį? Kas mus supančiame pasaulyje lieka iracionalu, iki galo nepaaiškinama, nesuvokiama? Ar mokslas pajėgus atsakyti į visus klausimus? Į kokius klausimus atsakymų nėra?
Ne tik aplinkinis pasaulis, bet žmogus pats sau lieka iki galo nepažinus: „Niekada nebus užglaistytas griovys tarp mano egzistencijos tikrumo ir turinio, kurį mėginu suteikti tam tikrumui. Aš liksiu svetimas pats sau visiems laikams.“ Koks turinys čia turimas omenyje?
„Pasaulyje, kuriame ūmai išsisklaido iliuzijos ir šviesos blyksniai, žmogus pasijunta svetimas. Toji tremtis – be prieglobsčio, nes joje nėra prarastos tėvynės prisiminimų ar pažadėtosios žemės vilties. Būtent šita nedarna tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų ir yra absurdo jausmas.“ Prie iliuzijų Kamiu priskiria visas religijas, visas ideologijas, aiškinančias žmogaus kančių, jo egzistencijos prasmę. Pasak filosofo, jokios prasmės žmogiškoji būtis neturi. O kaip manote Jūs?
Viena svarbiausių Kamiu svarstomų temų – mirtis: „Galiausiai prieinu prie mirties ir to jausmo, kurį ji mumyse sukelia. Šia tema jau viskas išsakyta, čia iš padorumo reikėtų vengti patoso. Ir vis dėlto negali atsistebėti tuo, kad visi gyvena taip, tarsi „nebūtų nė žinoję“ apie ją. Mat mirties patirtis iš tikrųjų neegzistuoja. Tiesiogine prasme patiriama tik tai, kas išgyvenama ir įsisąmoninama.“ Ar Jūs sutinkate su Kamiu teiginiu, kad žmonės gyvena ignoruodami mirties neišvengiamybę? Kaip suprasti filosofo mintį apie neegzistuojančią mirties patirtį?
Kamiu ginčijasi su krikščioniškojo egzistencializmo atstovais (Karlu Jaspersu, Siorenu Kierkegoru), pripažįstančiais, kad žmogus nepajėgus suvokti būties prasmės, tačiau teigiančiais, kad ją žinąs Dievas. „Taip absurdas tampa dievu (plačiąja prasme), o šitas negalėjimas suprasti virsta viską paaiškinančia būtimi.“ Žemiau pateikiamos dvi skirtingos pozicijos. Vienai jų atstovauja rusų filosofas Levas Šestovas, kitai – Kamiu. O kuriai nuomonei pritartumėte Jūs? „Vienintelė tikra išeitis yra būtent ten, kur žmogaus sprendimas neturi išeities. Antraip, kam mums reikėtų Dievo? Į Dievą kreipiamasi tik tam, kad gautum tai, kas neįmanoma. Įmanomiems dalykams pakanka žmonių.“
Kamiu pateikia absurdo žmogaus sampratą, t. y. žmogaus, kuris atmeta visas pasaulio prasmę aiškinančias doktrinas: „Taigi jis verčia save gyventi vien tik tuo, kas jam žinoma, apsieiti su tuo, kas yra, ir neįsileisti nieko, kas nėra tikra. Jam atsakoma, kad nieko nėra tikra. Tačiau bent jau šitai yra tikrybė. Su ja jis ir susiduria, jis nori sužinoti, ar galima gyventi be paskatos.“ O kaip Jūs manote, ar įmanoma gyventi be paskatos?
