6Klausimas
Perskaitykite A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“, Maironio eilėraštį „Pavasaris“ bei čia pateiktus tekstus ir atlikite užduotis.
Vincas Mykolaitis-Putinas
„Vergas“
II
Nusvirau aš į vargingą savo guolį,
Kaip žmogus, kuriam vistiek gyvent, ar mirti,
Kaip žmogus, kurio paniekinta gyvybė,
Tartum liūtas tuno alkio lūkesy.
Ir išvydau prieš save aš moteriškę,
O jinai slaptingą žadinį man sakė:
– Aš tave paimsiu, menkas žemės verge,
Ir paveldėsi tu mano karalystę.
Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės,
Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi,
Nepaliesi savo pirštais jokio žiedo,
Ir nė vieno skambaus žodžio nebetarsi.
– Ir tapau aš panašus į jūros gyvį,
Kurs gelmėj į kietą lukštą įsitraukęs,
Ir geismais i savo širdį įsiėmęs,
Pats maitinasi jos gyvasties penu.
Ir nežino, kad viršuj ten ūžia bangos,
Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja,
O bekraštis vandenynas ir pasaulis –
Jam tik sapno nereikšminga nebūtis.
Bet iš kur gi tie nauji skaidringi aukščiai,
Kur mane, kaip tyrą mintį laisvėn neša?
Plaukia, skamba daugiaspalviai žibintuvai,
O visų viena versmė – mana širdis.
Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,
Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas,
Kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga,
Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.
Ir pragydo didis balsas į mane:
Būki sveikas mūsų amžinas valdove!
Tu tasai, kurio palaimintą gimimą
Patekėjusios septynios puošė žvaigždės.
„Vergas“
II
Nusvirau aš į vargingą savo guolį,
Kaip žmogus, kuriam vistiek gyvent, ar mirti,
Kaip žmogus, kurio paniekinta gyvybė,
Tartum liūtas tuno alkio lūkesy.
Ir išvydau prieš save aš moteriškę,
O jinai slaptingą žadinį man sakė:
– Aš tave paimsiu, menkas žemės verge,
Ir paveldėsi tu mano karalystę.
Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės,
Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi,
Nepaliesi savo pirštais jokio žiedo,
Ir nė vieno skambaus žodžio nebetarsi.
– Ir tapau aš panašus į jūros gyvį,
Kurs gelmėj į kietą lukštą įsitraukęs,
Ir geismais i savo širdį įsiėmęs,
Pats maitinasi jos gyvasties penu.
Ir nežino, kad viršuj ten ūžia bangos,
Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja,
O bekraštis vandenynas ir pasaulis –
Jam tik sapno nereikšminga nebūtis.
Bet iš kur gi tie nauji skaidringi aukščiai,
Kur mane, kaip tyrą mintį laisvėn neša?
Plaukia, skamba daugiaspalviai žibintuvai,
O visų viena versmė – mana širdis.
Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,
Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas,
Kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga,
Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.
Ir pragydo didis balsas į mane:
Būki sveikas mūsų amžinas valdove!
Tu tasai, kurio palaimintą gimimą
Patekėjusios septynios puošė žvaigždės.
1
Aptarkite aliuzijas į A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“ Vinco Mykolaičio-Putino ciklo „Vergas“ II dalyje (rink. Tarp dviejų aušrų) ir Maironio eilėraščio „Pavasaris“ citatą Kazio Binkio tekste „Agitacinis eilėraštis su priemaiša piršlybų“. Nusakykite, koks santykis su romantizmo poezijos tekstais mezgamas simbolistiniame, o koks – avangardiniame eilėraštyje? Kaip pakinta Mickevičiaus ir Maironio tekstų prasmės, perkeltos į kitą kontekstą?