2Klausimas
Atlikite užduotį.
Martinas Liuteris
„Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti“ (1523 m.)
ištrauka
Juk nedaug tėra kunigaikščių, kurie nebūtų laikomi kvailiais bei galvažudžiais. Jie ir patys tai įrodo, o paprastas žmogus viską supranta, ir bausmė kunigaikščiams, kurią Dievas vadina contemptum [17], jau galingai veržiasi iš minios bei paprastų žmonių; bijau, kad jos nebus galima niekaip sulaikyti, jeigu kunigaikščiai neims vėl elgtis kaip kunigaikščiai ir nepradės vėl su protu ir tvarkingai valdyti. Žmonės nebekęs ilgiau, jie negali ir nenori kęsti jūsų tironijos ir savivalės. Brangūs kunigaikščiai ir valdovai, jūs turite apie tai pagalvoti, nes Dievas nebenori ilgiau to kęsti. Dabar pasaulis jau ne tas kaip anksčiau, kai jūs gainiojote ir medžiojote žmones kaip žvėris. Todėl atsisakykite savo piktadarybių ir prievartos ir stenkitės elgtis teisėtai, o Dievo žodžiui leiskite eiti savo keliu, tuo, kuriuo jis nori, turi ir privalo eiti ir kurio jūs vis tiek nepakeisite. Jeigu pasirodys erezija, kovokite su ja, kaip ir pridera, Dievo žodžiu. O jeigu jūs imsite mosuoti kalaviju, tai žiūrėkite, kad kartais neateitų kas nors ir nelieptų įsikišti jo į makštis visai ne Dievo vardu. Tu gal norėsi pasakyti: ,,Jeigu tarp krikščionių negali būti pasaulietinio kalavijo, tai kaip juos tada reikia išoriškai valdyti? Juk ir tarp krikščionių turi būti vyresnybė!“ Atsakau: tarp krikščionių neturi ir negali būti jokios vyresnybės, o kiekvienas yra pavaldus kitam, kaip sako Paulius Laiške Romiečiams: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10). Taip pat ir Petras 1-ajame laiške: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems“ (1 Pt 5, 5). To nori ir Kristus: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje“ (Lk 14, 10). Tarp krikščionių nėra kito valdovo, išskyrus patį Kristų, ir tik jį vieną. O kokia gali būti tarp jų vyresnybė, jeigu jie visi lygūs ir turi vienodas teises, galią, turtą bei garbę, jei nė vienas iš jų nenori būti kito valdovas, o visi nori būti vieni kitų pavaldiniai? Juk, net ir labai norėdamas, negalėtum tarp tokių žmonių įvesti jokios vyresnybės, nes iš tikrųjų neįmanoma, kad butų valdovų ten, kur nė vienas nenori ir negali būti valdovu. O ten, kur žmonės ne tokie, jie nėra ir tikri krikščionys. O kas gi tuomet yra kunigai ir vyskupai? Atsakau: jų reikalas — ne valdžia ir prievarta, o tarnavimas bei tarnyba, nes jie nėra nei aukštesni, nei geresni už kitus krikščionis. Todėl jie ir neturi teisės duoti kitiems jokių įstatymų ar įsakymų be pačių žmonių valios ir sutikimo, jų valdymas yra ne kas kita kaip tik skelbimas Dievo žodžio, kuriuo remdamiesi jie vadovauja krikščionims ir įveikia erezijas. Juk, kaip sakyta, krikščionių negalima valdyti niekuo kitu, išskyrus Dievo žodį. Krikščionys turi būti valdomi per tikėjimą, o ne išoriniais darbais. O tikėjimas gali ateiti ne per žmonių, bet tik per Dievo žodį, kaip sako Paulius Laiške Romiečiams: „Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas—kai skelbiami Kristaus žodžiai“ (Rom 10, 17). O tie, kurie netiki, nėra krikščionys, jie ir priklauso ne Kristaus, bet pasaulio karalystei ir turi būti valdomi kalaviju bei išorine valdžia. Krikščionys savaime ir be prievartos daro visokį gėrį, jiems patiems užtenka Dievo žodžio.
[17] lot. panieka
„Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti“ (1523 m.)
ištrauka
Juk nedaug tėra kunigaikščių, kurie nebūtų laikomi kvailiais bei galvažudžiais. Jie ir patys tai įrodo, o paprastas žmogus viską supranta, ir bausmė kunigaikščiams, kurią Dievas vadina contemptum [17], jau galingai veržiasi iš minios bei paprastų žmonių; bijau, kad jos nebus galima niekaip sulaikyti, jeigu kunigaikščiai neims vėl elgtis kaip kunigaikščiai ir nepradės vėl su protu ir tvarkingai valdyti. Žmonės nebekęs ilgiau, jie negali ir nenori kęsti jūsų tironijos ir savivalės. Brangūs kunigaikščiai ir valdovai, jūs turite apie tai pagalvoti, nes Dievas nebenori ilgiau to kęsti. Dabar pasaulis jau ne tas kaip anksčiau, kai jūs gainiojote ir medžiojote žmones kaip žvėris. Todėl atsisakykite savo piktadarybių ir prievartos ir stenkitės elgtis teisėtai, o Dievo žodžiui leiskite eiti savo keliu, tuo, kuriuo jis nori, turi ir privalo eiti ir kurio jūs vis tiek nepakeisite. Jeigu pasirodys erezija, kovokite su ja, kaip ir pridera, Dievo žodžiu. O jeigu jūs imsite mosuoti kalaviju, tai žiūrėkite, kad kartais neateitų kas nors ir nelieptų įsikišti jo į makštis visai ne Dievo vardu. Tu gal norėsi pasakyti: ,,Jeigu tarp krikščionių negali būti pasaulietinio kalavijo, tai kaip juos tada reikia išoriškai valdyti? Juk ir tarp krikščionių turi būti vyresnybė!“ Atsakau: tarp krikščionių neturi ir negali būti jokios vyresnybės, o kiekvienas yra pavaldus kitam, kaip sako Paulius Laiške Romiečiams: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10). Taip pat ir Petras 1-ajame laiške: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems“ (1 Pt 5, 5). To nori ir Kristus: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje“ (Lk 14, 10). Tarp krikščionių nėra kito valdovo, išskyrus patį Kristų, ir tik jį vieną. O kokia gali būti tarp jų vyresnybė, jeigu jie visi lygūs ir turi vienodas teises, galią, turtą bei garbę, jei nė vienas iš jų nenori būti kito valdovas, o visi nori būti vieni kitų pavaldiniai? Juk, net ir labai norėdamas, negalėtum tarp tokių žmonių įvesti jokios vyresnybės, nes iš tikrųjų neįmanoma, kad butų valdovų ten, kur nė vienas nenori ir negali būti valdovu. O ten, kur žmonės ne tokie, jie nėra ir tikri krikščionys. O kas gi tuomet yra kunigai ir vyskupai? Atsakau: jų reikalas — ne valdžia ir prievarta, o tarnavimas bei tarnyba, nes jie nėra nei aukštesni, nei geresni už kitus krikščionis. Todėl jie ir neturi teisės duoti kitiems jokių įstatymų ar įsakymų be pačių žmonių valios ir sutikimo, jų valdymas yra ne kas kita kaip tik skelbimas Dievo žodžio, kuriuo remdamiesi jie vadovauja krikščionims ir įveikia erezijas. Juk, kaip sakyta, krikščionių negalima valdyti niekuo kitu, išskyrus Dievo žodį. Krikščionys turi būti valdomi per tikėjimą, o ne išoriniais darbais. O tikėjimas gali ateiti ne per žmonių, bet tik per Dievo žodį, kaip sako Paulius Laiške Romiečiams: „Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas—kai skelbiami Kristaus žodžiai“ (Rom 10, 17). O tie, kurie netiki, nėra krikščionys, jie ir priklauso ne Kristaus, bet pasaulio karalystei ir turi būti valdomi kalaviju bei išorine valdžia. Krikščionys savaime ir be prievartos daro visokį gėrį, jiems patiems užtenka Dievo žodžio.
[17] lot. panieka
1
Pasvarstykite, kodėl XVI a. pirmojoje pusėje beveik visa išsimokslinusių lietuvių karta (Kulvietis, Rapolionis, Zablockis, Mažvydas ir kiti) perėjo iš katalikybės į liuteronybę, nors visi jie buvo krikštyti katalikiškai. Atkreipkite dėmesį į faktą, kad, pavyzdžiui, Stanislovas Rapolionis 1544 m. Vitenbergo universitete apgynė teologijos daktaro tezes (disertaciją), o jo gynimui vadovavo tuometinis Teologijos fakulteto dekanas Martinas Liuteris. Atsakymą pagrįskite Renesanso ir liuteronizmo idėjomis.
