2Klausimas
Atlikite užduotį.
MOTIEJUS STRIJKOVSKIS
DORYBĖS ŠAUKLYS
(ištrauka)
Pirmiausia tie kilmingais vyrais virsta,
kas baimėj poną Dievą išpažįsta
ir paiso, Jį mylėdami, Jo žodžio,
dangaus mums duoto;
kas vengia stot į baisų Dievo teismą,
kas priesaikom kreivom Jo neįžeidžia,
kas Jo istatymų gynėjus saugo,
nuo pykčio traukias.
Ir tie – kas savo artimo neskriaudžia,
kas nerezga klastų prieš savo draugą,
kas jo skriaudų kaip savo nuolat paiso,
pinklių netaiso.
Kas ne asmens, blizgučių, o teisybės
žiūrėdamas, našlaičius teisia, šlykštis
kyšiu ir bijosi paties aukščiausio –
dangaus – teisėjo.
Kas tiesą narsiai prieš piktus užstoja,
kas stipriai gina skriaudžiamą varguolį,
piktom palūkanom mamonos sau nekrauna,
nuo puikės traukias.
Kas nesilaiko patarimo sukto —
tiksliai naudoja patikėtą turtą;
kas, Lozorių vargingą paregėjęs,
duoda, kur reikia.
Įgulę į garbingą triūsą nuolat,
gabumų nekasa į srutų duobę:
taikoj tėvynę patarimais remia,
mūšyje – kardais.
Aukoja save jie visų gerovei,
garbingam reikalui dėl bendro grožio
savos galvos padėti nepagaili
jie, kai tam laikas.
Jie nutikimuose – tvirti kaip uolos,
jiems vėjai nepamaino niekad proto,
strėlių klastingo atmainaus likimo
jie nesibijo.
O kad šventom dorybėm patys seka,
tai rūpinas kitus prie jų atvesti
iš noro, kad gyvenimo tamsybėj
šviestų dorybėj.
Visuos dalykuos žiūri sveiko proto,
ir seka lyg vedliais garbingais mokslais,
kurie, apšviesdami klaidas, žmoniją
skiria nuo gyvių.
Vertė Sigitas Narbutas
DORYBĖS ŠAUKLYS
(ištrauka)
Pirmiausia tie kilmingais vyrais virsta,
kas baimėj poną Dievą išpažįsta
ir paiso, Jį mylėdami, Jo žodžio,
dangaus mums duoto;
kas vengia stot į baisų Dievo teismą,
kas priesaikom kreivom Jo neįžeidžia,
kas Jo istatymų gynėjus saugo,
nuo pykčio traukias.
Ir tie – kas savo artimo neskriaudžia,
kas nerezga klastų prieš savo draugą,
kas jo skriaudų kaip savo nuolat paiso,
pinklių netaiso.
Kas ne asmens, blizgučių, o teisybės
žiūrėdamas, našlaičius teisia, šlykštis
kyšiu ir bijosi paties aukščiausio –
dangaus – teisėjo.
Kas tiesą narsiai prieš piktus užstoja,
kas stipriai gina skriaudžiamą varguolį,
piktom palūkanom mamonos sau nekrauna,
nuo puikės traukias.
Kas nesilaiko patarimo sukto —
tiksliai naudoja patikėtą turtą;
kas, Lozorių vargingą paregėjęs,
duoda, kur reikia.
Įgulę į garbingą triūsą nuolat,
gabumų nekasa į srutų duobę:
taikoj tėvynę patarimais remia,
mūšyje – kardais.
Aukoja save jie visų gerovei,
garbingam reikalui dėl bendro grožio
savos galvos padėti nepagaili
jie, kai tam laikas.
Jie nutikimuose – tvirti kaip uolos,
jiems vėjai nepamaino niekad proto,
strėlių klastingo atmainaus likimo
jie nesibijo.
O kad šventom dorybėm patys seka,
tai rūpinas kitus prie jų atvesti
iš noro, kad gyvenimo tamsybėj
šviestų dorybėj.
Visuos dalykuos žiūri sveiko proto,
ir seka lyg vedliais garbingais mokslais,
kurie, apšviesdami klaidas, žmoniją
skiria nuo gyvių.
Vertė Sigitas Narbutas
1
Perskaitykite J. Radvano amžininko, Livonijos karo dalyvio, pirmosios išspausdintos Lietuvos istorijos („Kronikos“) autoriaus Motiejaus Strijkovskio poemos „Dorybės šauklys“ (1574 m.) ištrauką, palyginkite ją su „Radviliadoje“ kuriamu Mikalojaus Radvilo Rudojo paveikslu ir išskirkite tas bendras žmogaus dorybes, kurias išaukština abu Lietuvos Renesanso rašytojai.
