1Klausimas
Palyginkite dvi ištraukas.
Vergilijus ENEIDA
AŠTUNTOJI GIESMĖ
PASIRUOSIMAS KOVAI
Buvo naktis, ir žemej plačiojoj visa, kas gyva,
Paukščiai sparnuoti ir žvėrys, seniai miegojo pavargę,
Kai po šaltu dangaus skliautu ant Tiberio kranto
Atgulė tėvas Enėjas, širdy susigraužęs dėl karo,
30 Gresiančio jam; negreit užliejo sąnarius miegas.
Jam Tiberinas sapne, tos vietos dievas globėjas,
Upėj žavioj, kaip senis tarp tuopų žalių, pasirodė.
Žydras drobės plonos drabužis jį dengdams ribėjo,
Garbinius puošė meldų vainikas ir gaubė šešėliu.
35 Senis prabilo į jį ir rūpestį tildė, tarydams:
„O gentaini dievų, kurs iš priešų išgelbėtą Troją
Parveži mums atgal, kurs amžiną Pergamą sergsti!
O, Laurento šalies ir lotynų laukų laukiamasis!
Čia tau tikri namai (nesitrauki!), tikrieji penatai.
40 Karo grėsmės nebijok: dievų įtūžimas ir pyktis,
Kaip nebuvęs,
Kad negalvotum, jog tai, ką regi, vien sapnas beprasmis,–
Tu pamatysi priėjęs po ąžuolu gulint pakrantėj
Kiaulę didžiulę, naujai atvedusią trisdesimt paršų.
45 Žemėj tįsos balta, aplinkui zuis paršai baltučiai.
Ten bus miesto vieta, ten ramiai po vargų pasilsėsi.
Metai trisdešimt kartų sugrįš, ir Askanijus miestui
Pamatus dės ir Albos vardu vadins jį garbingu.
Tikrą tiesą kalbu. O tu sau gerai įsidėki,
50 Aš pasakysiu, kaip išsigelbėt ir pergalę gauti.
Šiuos krantuos arkadai, seno Palanto vaikaičiai,
Paskui vėliavas čia su karalium Evandru atėję,
Vietą gerą išrinko, miestą ant kalno pastatė
Ir senolio vardu pavadino jį: Palantėja.
55 Jie su lotynų gentim nesutinka ir nuolat kariauja.
Dėkis draugėn su jais, ir gausi gerų talkininkų.
Aš pats eisiu krantu ir rodysiu kelią prieš srovę,
Idant viduriu upės irklais nusiirti valiotum.
Kelkis tad, deivės sūnau, ir kai tik žvaigždės ims leistis,
60 Kreipkis tu su malda į Junoną, jos pyktį ir kerštą
Įžadais stenkis nulenkt. O karą laimėjęs sudėsi
Auką tu man. Aš dievas upės, kuri štai patvinus
Graužia krantus ir dalo pusiau dirvas derlingiausias,–
Tibras žydrasis, dangaus dievų srovė numylėta.
65 Čia mano puikūs namai, čia versmės prie miestų aukštųjų.“ Tai pasakęs, gilian sūkurin pasinėrė upinis,
O Enėją naktis ir sapnas greitai paliko.
Keliasi tad ir, akis nukreipęs į tekančios saulės
Spindulius pirmus, vandens rieškučiom semias iš upės
70 Kaip paprotys reikalauja, ir taip prabyla į dangų:
„Nimfos, Laurento nimfos! Motinos upių srauniųjų.
Ir tu, Tiberi tėve, su srautais savo šventaisiais!
Imkit Enėją globon ir ginkit jį nuo pavojų.
Kur, iš kokios versmės tu, mūsų vargų atjautėjau,
75 Imtum pradžią ir kokia šalim, gražuoli, banguotum,
Nuolat pagarbą reiks tau aukos ir dovanos mano,—
Tau, gražiaragi Hesperijos upių valdove ir tėve.
Būk maloningas man ir aiškiau palankumą parodyk.“
Tai pasakė ir, du laivus is laivyno parinkęs,
80 Vyrus prie irklų pasiunčia ir ginklą jiems duoda. Vertė Antanas Dambrauskas
AŠTUNTOJI GIESMĖ
PASIRUOSIMAS KOVAI
Buvo naktis, ir žemej plačiojoj visa, kas gyva,
Paukščiai sparnuoti ir žvėrys, seniai miegojo pavargę,
Kai po šaltu dangaus skliautu ant Tiberio kranto
Atgulė tėvas Enėjas, širdy susigraužęs dėl karo,
30 Gresiančio jam; negreit užliejo sąnarius miegas.
Jam Tiberinas sapne, tos vietos dievas globėjas,
Upėj žavioj, kaip senis tarp tuopų žalių, pasirodė.
Žydras drobės plonos drabužis jį dengdams ribėjo,
Garbinius puošė meldų vainikas ir gaubė šešėliu.
35 Senis prabilo į jį ir rūpestį tildė, tarydams:
„O gentaini dievų, kurs iš priešų išgelbėtą Troją
Parveži mums atgal, kurs amžiną Pergamą sergsti!
O, Laurento šalies ir lotynų laukų laukiamasis!
Čia tau tikri namai (nesitrauki!), tikrieji penatai.
40 Karo grėsmės nebijok: dievų įtūžimas ir pyktis,
Kaip nebuvęs,
Kad negalvotum, jog tai, ką regi, vien sapnas beprasmis,–
Tu pamatysi priėjęs po ąžuolu gulint pakrantėj
Kiaulę didžiulę, naujai atvedusią trisdesimt paršų.
45 Žemėj tįsos balta, aplinkui zuis paršai baltučiai.
Ten bus miesto vieta, ten ramiai po vargų pasilsėsi.
Metai trisdešimt kartų sugrįš, ir Askanijus miestui
Pamatus dės ir Albos vardu vadins jį garbingu.
Tikrą tiesą kalbu. O tu sau gerai įsidėki,
50 Aš pasakysiu, kaip išsigelbėt ir pergalę gauti.
Šiuos krantuos arkadai, seno Palanto vaikaičiai,
Paskui vėliavas čia su karalium Evandru atėję,
Vietą gerą išrinko, miestą ant kalno pastatė
Ir senolio vardu pavadino jį: Palantėja.
55 Jie su lotynų gentim nesutinka ir nuolat kariauja.
Dėkis draugėn su jais, ir gausi gerų talkininkų.
Aš pats eisiu krantu ir rodysiu kelią prieš srovę,
Idant viduriu upės irklais nusiirti valiotum.
Kelkis tad, deivės sūnau, ir kai tik žvaigždės ims leistis,
60 Kreipkis tu su malda į Junoną, jos pyktį ir kerštą
Įžadais stenkis nulenkt. O karą laimėjęs sudėsi
Auką tu man. Aš dievas upės, kuri štai patvinus
Graužia krantus ir dalo pusiau dirvas derlingiausias,–
Tibras žydrasis, dangaus dievų srovė numylėta.
65 Čia mano puikūs namai, čia versmės prie miestų aukštųjų.“ Tai pasakęs, gilian sūkurin pasinėrė upinis,
O Enėją naktis ir sapnas greitai paliko.
Keliasi tad ir, akis nukreipęs į tekančios saulės
Spindulius pirmus, vandens rieškučiom semias iš upės
70 Kaip paprotys reikalauja, ir taip prabyla į dangų:
„Nimfos, Laurento nimfos! Motinos upių srauniųjų.
Ir tu, Tiberi tėve, su srautais savo šventaisiais!
Imkit Enėją globon ir ginkit jį nuo pavojų.
Kur, iš kokios versmės tu, mūsų vargų atjautėjau,
75 Imtum pradžią ir kokia šalim, gražuoli, banguotum,
Nuolat pagarbą reiks tau aukos ir dovanos mano,—
Tau, gražiaragi Hesperijos upių valdove ir tėve.
Būk maloningas man ir aiškiau palankumą parodyk.“
Tai pasakė ir, du laivus is laivyno parinkęs,
80 Vyrus prie irklų pasiunčia ir ginklą jiems duoda. Vertė Antanas Dambrauskas
1
Palyginkite šias dvi ištraukas ir atsakykite, kas sieja Vergilijaus „Eneidą“ ir Jono Radvano „Radviliadą“. Pavyzdžiui, galite pradėti sakiniu: „Radviliada“, kaip ir „Eneida“, yra herojinis epas…
