Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Jonas Radvanas / Mąstyk ir kurk / 1

Susipažinkite su dviem humanitarinių tyrinėjimų ištraukomis: 1) pirmoji – iš vieno žymiausių lietuvių filosofų Antano Maceinos veikalo Asmuo ir istorija (1981), 2) antroji – iš žymaus rumunų kilmės religijos ir mitologijos tyrinėtojo Mircea‘os Eliade‘ės (Mirčos Eliadės) tekstų rinktinės Simbolizmas, šventybė ir menai (1986). Remdamiesi perskaitytomis mokslinių tekstų ištraukomis, palyginkite J. Radvano „Radviliados“ ir K. Donelaičio „Metų“ laiką ir erdvę. Kuo „Metų“, Prūsų Lietuvoje rašyto valstiečių epo, laiko ir erdvės samprata skiriasi nuo Renesanso laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurto herojinio epo laiko ir erdvės sampratos?

1) Antanas Maceina Asmuo ir istorija:
Bet kaip tik čia ir prasideda įtampa tarp asmens ir istorijos. Buvodamas tėvynėje, žmogus yra su ja suaugęs todėl, kad yra iš jos išaugęs — ligi pat neatmenamų laikų. Tarp jo asmens ir jo istorijos nėra jokio plyšio. Istorinė jo tapatybė yra jam savaime suprantama. Net ir tolimiausi šios istorijos įvykiai yra pergyvenami kaip savi. Skaitydami, pavyzdžiui, apie Mindaugo pastangas suvienyti Lietuvą, apie jo krikštą ir žuvimą, apie Vytauto kovas su vokiečių ordinu ir jo laimėjimus prie Žalgirio, apie Lietuvos rungtynes su lenkų užmačiomis, jaučiamės taip, tarsi mes patys būtume visur dalyvavę: kovoję, laimėję ar pralaimėję, džiaugėsi ar kentėję. Tėvynės istorija atgyja asmenyje savo pilnatve. Buvoti tėvynėje tad ir reiškia buvoti jos istorijoje. Atsidūręs gi svetur, žmogus žino, kad į čia jis yra atkilęs, bet ne iš čia kilęs, net jei ir būtų čia gimęs bei augęs, nes biologinis gimimas dar anaiptol nėra istorinis kilimas. Svetur žmogus buvoja naujakurio būdu. Jis čion yra atėjęs iš šalies, o ne išaugęs iš vidaus: čia nėra jo šaknų, o tik tuščia erdvė ir tuščias laikas, kuriuose jis nūn mėgina įsikurti. (...) Laikas ir istorija nėra tas pat. Sakysime, gamta būna laike: ir jos daiktai, ir jos įvykiai yra apspręsti visų trijų laiko matmenų, tiek giliai apspręsti, jog gamtiniai vyksmai yra galimi tiksliai apskaičiuoti tiek atgal, tiek priekin. Ir vis dėlto tik netiesiogine prasme būtų galima kalbėti, pavyzdžiui, apie saulės sistemos ar skruzdės istoriją. Laikas yra visuotinis matmuo, ir jame buvoja kiekviena būtybė. Tačiau kad laikas virstų istorija, jis turi įgyti tam tikrą žymę: istorija yra ypatingas laikas.

2) Mircea Eliade, Simbolizmas, šventybė ir menai:
Kaimo gyventojams būdingą religinę patirtį geriau atitiko, galima būtų pasakyti, „gamtinė krikščionybė“. Kitaip tariant, Europos žemdirbiai krikščionybę suvokė kaip gamtinę liturgiją. Krikščioniškajam slėpiniui išties nebuvo svetimas Kosmoso likimas. „Visa Gamta dūsauja, laukdama Prisikėlimo“– štai centrinis ne tik Velykų (Easter) liturgijos, bet ir visos Rytų (Eastern) krikščionybės religinio folkloro motyvas. Mistinė empatija su gamtos ritmais, nuožmiai pulta Senojo Testamento pranašų ir atvirai toleruojama Bažnyčios, yra kaimo religijos, ypač Pietryčių Europoje, pati šerdis. Šiai krikščionybės rūšiai „Gamta“ ar „Prigimtis“ („Nature“) reiškia ne nuodėmę, bet Dievo triūsą. Per Įsikūnijimą visa pirmykšte savo šlove tapo atkurtas šis pasaulis, štai kodėl Kristus ir Bažnyčia sunkte persisunkė gamtiniais simboliais. Pietryčių Europos religiniame folklore sakramentai pašventina ir Gamtą.