Ar šis eilėraštis, jo tema jums atrodo paprasti, aiškūs? Jei ne – pamėginkite suformuluoti, kas kelia supratimo sunkumų. Kuo jis skiriasi nuo tradicinio, dainiško eilėraščio?
Lietuvių-prancūzų semiotikas A.J.Greimas, analizuodamas šį eilėraštį, teigia, jog jo „ypatybė – tai autoriaus jai suteikta maldos forma“. Kodėl? Kas eilėraščio turinyje ar kompozicijoje leidžia teigti, kad jis panašus į maldą?
Svarbiausias teksto „veikėjas“ yra ne žmogus ir net ne gyvūnas, o ašara. Ką reiškia ašara, verkimas mūsų kultūroje? Ar tai tik silpnumo požymis? Ar tai tik liūdesio išraiška?
Eilėraštyje poetas kreipiasi į ašarą kaip į gyvą būtybę. Kaip vadinasi tokia poetinė priemonė?
Koks vaizdas, koks „paveikslas“ susidėsto iš antrojo posmo atskirų motyvų?
Su kokiais žmonėmis, su kokiomis jų savybėmis susitinkame eilėraštyje? kaip jie susiję tarpusavyje, koks jų santykis su ašara?
Ką reiškia posakis „susimilk ant mūsų“? Iš kur jis kilęs, kokį atspalvį jis turi?
Ašaros prašoma nenusiristi į smėlį, neužakti kaip eketei, ji lyginama su gyvybe. Už kokią žmogišką savybę šiais įvaizdžiais pasisako poetas?
Priešpaskutiniame posme, kuris, anot A.J.Greimo, yra eilėraščio „kulminacinis taškas“, ašara raginama nukristi „ant laimingų rankų“. Kodėl šioje vietoje prakalbama apie laimę?
