A. Sventicko pokalbis su Just. Marcinkevičiumi Sakoma, kad Laiko mašinos nėra. Žodžių pasauly – yra tikrai. Štai grįžtame. Gūdus sovietmetis. Sumanymas parašyti „Mindaugą“. Ir ką Jūs sau galvojate – kalbėti apie Lietuvos valstybės formavimąsi! Prisipažinkite, kas tą mintį ir viltį kurstė, palaikė, kas jau parašytą parėmė, „prastūmė“? Lietuvos valstybės kūrimosi istorinė medžiaga šiek tiek man buvo pažįstama. Domėjausi, skaičiau. Esu jau rašęs apie vieną savo išvyką, tai buvo 1967 metais. Prancūzijos rašytojų asociacijos pakviestas viešėjau Prancūzijoje. Beveik mėnesį. Buvo sudarytos sąlygos susitikti su įvairiais rašytojais. Plačiausiai tada skambėjo prancūzų „naujasis romanas“, jo kūrėjai. Kaip jaunam žmogui, man rūpėjo nauji vėjai, galimybės. Lietuvių prozoje irgi jau matėsi to „naujojo romano“ pėdsakų. Buvo man sudaryta galimybė susitikti su filosofu ir rašytoju Žanu Poliu Sartru (Jean-Paul Sartre). Neseniai jis buvo lankęsis Lietuvoje. Vykdamas į tą kelionę, turėjau vieną mintį. Tikslą. Atkreipti Prancūzijos intelektualų, – o egzistencialistus Kamiu (Camus), Sartrą tada aš laikiau Europos intelekto viršūne, – dėmesį į nedideles tautas, jų pastangas išsilaikyti, prabilti apie save. Į galimybę prabilti didžiosiomis kalbomis. Net išsakiau siūlymų, kad prie UNESCO būtų steigiama tautų leidykla, kad būtų išleistas lietuvių liaudies meno albumas. Kad būtų leidžiami „mažųjų“ literatūrų kūriniai, klasika, folkloras. Tokią mintį išsakiau Sartrui, tik gal ne taip tiesmukai. Ir šiandien atsimenu, kad klausimą formulavau taip: kaip jis žiūrėtų į mažų tautų ir jų kultūrų likimą. Sartras, tartum pasitikrinti norėdamas, paklausė, ar man tai svarbu. Atsakiau, kad labai. Kalbėjomės kavinėje, kurią jis mėgo. Pietaudami, vyno išgerdami. Ir po kelių minučių jis pradėjo kalbėti apie Džeimsą Džoisą (James Joyce). Kad norįs parašyti jo literatūrinę biografiją. Renkąs medžiagą tokiai knygai. Iš karto nesuvokiau. Tik paskui man šovė į galvą mintis, gal buvo koks žodis – šifras, kad čia jis tartum atsako į mano klausimą. Štai mažos tautos autorius padarė didžiulį poveikį, rašydamas ne airių, o anglų kalba. Filosofo vertas atsakymas. Du dalykus pasakė – rinkis didžiąją kalbą ir būk didelis rašytojas?.. Taip. Kai šitai suvokiau, pasijutau nekaip. Ir, grįžęs iš tos kelionės, tuoj pat išvažiavau į Druskininkus. Vežiausi ir apytikrę „Mindaugo“ viziją. Vėl grįždamas prie Prancūzijos patirčių, prisimenu, kad tąsyk ir pats pasijutau niekam nereikalingas, ir ta mūsų Lietuvėlė atrodė esanti niekam neįdomi. Galvojau, kuo ji galėtų įsijungti į Europos meninę mintį. Buvau apie „Mindaugą“ galvojęs ir anksčiau. Bet po tos kelionės supratau, kad pirmiausia reikia ieškoti pradžios. Ji ten, Mindaugo laike. Be abejo, kartu buvo noras kalbėti apie tautai reikšmingus dalykus. Stiprinti mus to meto sąlygomis. Teikti pasitikėjimo, jėgų. „Mindaugas“ bene bus atlikęs šitą misiją.
„Dabar iš kelių dešimtmečių įšalo pajudėjus Lietuvai, kartais atrodo, kad ritualas, apeiga, kraujo auka ar kraupūs susideginimai mūsų sąmonei yra pirmesni nei tai, kas išrasta, padaryta ir daroma moksle, kultūroje, tvarkant ir projektuojant ūkį, be ko, be tam tikrų naujų reikšmių skalės negali būti ir ateities. Dažniau visuotinis dėmesys krypsta į kolektyvinius įsijautimus prie paminklų, aiškšėse, kapinėse. Kartais atrodo, kad kuriama ne valstybė, o statoma kažkokia visą Lietuvą apimanti ritualinė opera“. (M. Martinaitis, „Dvi Algirdo J. Greimo knygos“, Kultūros barai, 1990, Nr. 11, p. 71.)
Perskaitykite poeto A. Sventicko pokalbio su Just. Marcinkevičiumi fragmentą. Aptarkite motyvus, kurie paskatina rašytoją sukurti trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Pasvarstykite, kuo Just. Marcinkevičiaus pasirinkimo kolizija yra panaši į dramoje „Mažvydas“ sukurtą Mažvydo koliziją? Kokius Lietuvos kultūros herojus, kreipdamiesi į šiuolaikinę Lietuvos visuomenę, pasirinktumėte Jūs?
Pasvarstykite, remdamiesi 1990 m. parašytomis M. Martinaičio mintimis, kas labiau vienija tautą, visuomenę, – emocingas pirmapradiškumas ar modernioje epochoje atsirandantis blaivus analitiškumas? Parašykite samprotavimo rašinį, remdamiesi Just. Marcinkevičiaus „Mažvydu“, M. Martinaičio mintimis tema „Kultūros ir mokslo reikšmė, projektuojant tautos ateitį“.
