Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Juozas Aputis / Interpretuok ir vertink / 1

„Iš vakaro sūnus ištepė vežimo ratus, stipriai viela suveržė įskilusią ieną, primurdė maišą šieno ir padėjo ant lentos sėdėti, po apačia pakišdamas išdilusią gūnią – kad nepamirštų rytoj, reikės nuo musių uždengti arkliui nugarą. Arklį irgi parsivedė iš vakaro, paprašė brigadininko, tas leido, įvarė į karvės ganyklą. Kai vedėsi arklį – joti bijojo – visą kelią lydėjo šuniukas. Į miestą, į tą įstaigą, kur jiems reikėjo, sūnus su dėde, tėvo broliu, buvo nuvažiavę jau vakar, nubildino juos pasitaikęs sunkvežimis, dėdė mat važiavo todėl, kad vaikas buvo dar nelabai didelis, nelabai mokėjo šnekėti su įstaigų žmonėmis. Jiedu vežė tokį pažymėjimą, kurį užvakar buvo gavę iš mažesnio miestelio, iš bažnytkaimio daktaro, iš felčerio; pažymėjime buvo parašyta, kad toks ir toks, o tai buvo dėdės brolis ir vaiko tėvas, serga tokia ir tokia liga (ligos vardas buvo parašytas lotyniškai).“

Šįryt išvažiavo anksti, neprašė dėdės pagalbos, susitvarkys pats. Dar sykį patikrino, suvaržė pakinktus, sutampė visus diržus, kad tiktai stipriau jie laikytų vežimą, kad mažiau trankytų, nes tėvui ne visai gerai viduriuose – iškilo pilvas, tino kojos, o praeitą savaitę iš kito bažnytkaimio dviračiu atvažiavęs savamokslis daktaras (tam irgi įdavė dešimkę) pasakė, kad tėvo širdis esanti ne vietoje, o pasmukusi žemyn.
– Tai ką daryti? – baugščiai klausė motina, o sūnus tuo tarpu trypė priemenėj ir valdėsi nepasakęs kokio negero žodžio savamoksliui.
– Išrašysiu vaistų, neuždelskit gauti, turėtų pagerėti, nors naujos širdies nebeįdėsi. – Jis dar paminėjo kažkokį neaiškų žodį, kažkokį miokardą, ar kaip.
Tėvas sėdasi sunkiai, sūnaus ir pražilusios žmonos prilaikomas, sūnus aptaiso aplink dar ne visai išdžiūvusius dobilus – irgi iš vakaro prisipjovė – ir pajuda. Sūnus įdėmiai laiko įtempęs vadžias, net rankos nutirpsta, motina lieka stovėti kalakutžole apaugusiame kieme – nedidukė, ant pilvo susidėjusi rankas ir gal ne tokia kaip visada. Sūnus mikliai darbuojasi vadžiomis, sukinėja arklį čia į vieną, čia į kitą pusę, arklys greitai ir pats ima susigaudyti, kodėl taip reikia sukinėtis, aplenkinėjo akmenis, nors visiškai išvengti buvo neįmanoma; vaikas paėmė vadžias į vieną ranką, o kita apglėbė kaulėtą tėvą, laikė prispaudęs prie savęs, keldamasis nuo pasostės, kad spyruokliuotų kojos, kad mažiau kratytų tėvą, nes jam viduje labai skaudėjo.

Prie ambulatorijos žmonių buvo daugybė – seniai, vaikai ir moterys gulinėjo patvoriais, valgė virtus kiaušinius ir net lašinius, kiti buvo apsiraišioję akis ir nosis, kiti ant baltų raiščių pasikabinę rankas. Rodės, pats šėtonas įsisuko į žmonių būrį ir užsiutęs, nesidairydamas tvojo kam pakliuvo, išdaužė veidus, išmalė akis ir išsukiojo kojas, murdė keliais pilvus, ir dabar visi tie žmogeliai šlitinėjo ir sėdinėjo patvoriais, laukdami išganymo, – iš ten, kur varstėsi, trinksėjo ambulatorijos durys.
Kol prie senos ajerais apaugusios kūdros iškinkė ir pririšo arklį, kol atėjo abudu, eilė prie registratorės pasidarė dideliausia, ir tada sūnus nutarė stoti į ją pats, pasiėmęs apipelijusį tėvo pasą, o tėvas, pūtuodamas ir vengdamas stipriau pastatyti koją, bijodamas užkliūti už kokio beskubančio žmogaus, išėjo laukan, prisidėdamas prie tų, kuriuos apvanojo šėtonas.

Dar viskas būtų gerai, jei priekyje stovėję žmonės nepradėtų šnekėti, kad šiai dienai registravimas baigtas. Sako, užrašys dar kelis, o kitiems teks rytoj.
– Šito tai nebus! – pasakė vaikas, kai dar pajudėjo per kelis žmones. Pasakė piktai ir ne visai vaikišku balsu, nes registratorė užsiplieskusi paklausė:
– Ko nebus?
– Kad mus užrašytumėt tik rytojui.
– O kas taip nutiko? – atlyžo registratorė, bet įdubusiais skruostais moteris ėmė niurnėti, kad registratorė tik plepanti, žmonėms nuo stovėjimo baigia kojos sutinti. Kai užrašė moterį, vaikas pasakė:
– Ne man reikia. Tėvas laukia ambulatorijos patvory.
– Ko jis pats neatėjo? Reikia pačiam.
– Kad jis nelabai nori eiti, ir prašom tuojau pat jį užrašyti!.. – Sūnus pro žmones kišo registratorei pasą. Žmonės ėmė šaukti, stumdami vaiko ranką, bet ji buvo stipri, nors ir aptirpusi nuo vadžių laikymo.
– Iš kur toksai būsi? – rėkė kita senyva moteris, jos rankos drebėjo, o lūpa irgi, ir vaikui jos pagailo. Jis pasakė:
– Nesigrūsčiau, jei taip nereikėtų. Tėvui būtiniausia prieiti prie daktaro, patikėkit. Be reikalo nesigrūsčiau.
Gal dėl to, kad jis tuos žodžius pasakė labai ramiai, kaip koks suaugėlis, žmonės nebešaukė, praleido jį, ir sesutė užregistravo tėvą.

Eidamas į vaistinę, jis mėgino perskaityti receptus, bet negalėjo – taip negražiai buvo parašyta. Pastebėjęs, kad pro kabineto langą į jį žiūri seselė, sūnus sutriko, kažko susigėdo, stipriau spaudė prie šono, po pažastim, milinuką, pagalvodamas, kad seselė labai išvargusi, gal labiau už jį.