Ką žinote apie istorinius įvykius, kurie vaizduojami ir tarpusavyje siejami šiame eilėraštyje? Kodėl 1600 m. Romoje, Gėlių aikštėje (Campo di Fiori) buvo sudegintas ant laužo žymusis Renesanso filosofas ir astronomas Džordano Bruno (Giordano Bruno)? Kas 1943 m. pavasarį įvyko Varšuvos gete, kai naciai pradėjo galutinį jo likvidavimą?
Kodėl eilėraštis pradedamas turguje parduodamų sultingų vaisių, išlaistyto vyno ir prisirpusių vynuogių vaizdiniais? Kokį bendrą įspūdį sukelia pirmoji strofa, vaizduojanti Romos aikštę?
Antrojoje strofoje iškyla ryškus kontrastas, opozicija. Tarp ko ir kokiu būdu šis kontrastas sukuriamas? Kaip pasikeičia eilėraščio tonas, prabilus apie Džordaną Bruną? Kaip į jo egzekuciją reaguoja aikštės minia, ar romiečiams šis įvykis svarbus?
Kad pridengtų vykdomas žudynes Varšuvos gete, o gal – kad pasityčiotų iš aukų, naciai netoli geto sienų pastatė karuseles su trankia iš garsiakalbių sklindančia muzika. Tai žinomas istorinis faktas. Česlovas Milošas ne kartą pasakojo, kad 1943 m. balandžio 25-ąją, Velykų sekmadienį, pravažiuodamas tramvajumi pamatė tokią karuselę pilną besilinksminančių, nerūpestingų žmonių. Tuo pat metu getas degė, jame aidėjo šūviai, žuvo sukilę žydai. Milošo eilėraštis sukurtas tą pačią dieną. Kokią subjekto reakciją į pamatytą vaizdą liudija eilėraštis? Kodėl vengiama tiesioginių emocijų, atviro pasibaisėjimo, kaltinimo? Kokia eilėraščio stilistika pasirenkama šiai situacijai aprašyti ir kodėl?
Palyginkite Romos minios ir Varšuvos minios aprašymą (pirmoji-antroji ir trečioji-ketvirtoji strofos). Kuo panašus žmonių elgesys? Kokios iškyla vaizdinės paralelės? Kodėl degėsiai, vėjo nešami iš Varšuvos geto, metaforiškai pavadinti „juodais aitvarais“, „juodais vainiklapiais“?
Kokie galimi minios elgesio vertinimai pateikiami eilėraščio penktojoje strofoje? Kaip šiuos požiūrius galėtumėte paaiškinti savo žodžiais?
Kokį požiūrį pasirenka eilėraščio subjektas, kas atsiduria jo dėmesio centre? Kas jam šioje kraštutinėje situacijoje atrodo svarbiausia ir kartu – mažiausiai pastebima minios?
Kaip apibūdinama žūstančiojo ant laužo būsena? Koks jo santykis su minia, pasiliekančia žmonija?
Kodėl žūstantis ant laužo taip ir neprabyla? Eilėraščio pabaigoje keliskart minimi žodis, kalba, legenda – kodėl jie atrodo bejėgiai?
Prieš ką, jūsų manymu, nukreiptas poeto maištas, minimas eilėraščio pabaigoje? Kodėl maištauti turi būtent poetas? Kokia poezijos misija iškeliama eilėraštyje?
Sakoma, kad šis Milošo eilėraštis apie Varšuvos getą karo metais išgelbėjo lenkų literatūros sąžinę, ją pabudino. Ar lietuvių literatūroje yra kūrinių, kuriuos galėtumėte palyginti su šiuo eilėraščiu – dėl tematikos, dėl stiliaus, dėl panašaus poveikio?
