1Klausimas
Atlikite užduotį.
J. RADVANAS
„Raviliada“
Alegorinis personažas poetas Mūsajas šitaip kalba jaunam Mikalojui Radvilui Rudajam:
„Vaike, jokios paslapties neatskleisiu, kad dangų ir žemę
Valdo aukščiausias ir Jo liepimu čia sukasi viskas:
Žemė ir marių gelmė, ir nutilusių amžiams patamsiai.
Nieko Jam slapto nėra, Jis kaltes ir gyvenimus mūsų
265 regi gerai ir kerštu vaikams bei vaikaičiams atmoka.
Tikrą teisybę tokia štai kalba iš pradžių apsakysiu,
Kad pamatytum: esi į dievus panašus, ir tik kūnas
tavo mirtingas – dvasia nepriklauso mirties viešpatystei;
kiek širdingų džiaugsmų po mirties nusipelno gerasis,
270 lygiai likimas žiaurus bėdomis ir nelaimėmis šičia
vargina žmones gerus, nors ne taip, kaip nedorėlis moka.
Tad nei vangi žmonija, o juoba nei veidmainiškos liaudies
liaupsės tavęs išdidžiu tegu nepavers!.. Ar žinoti
nori, sūnau, kas yra iš tiesų šis didžiulis pasaulis?
275 Kopkim drauge lig pačių ar Olimpo viršūnių, ar Ato!
Žvelk, kur garsi Helada kadaise plytėjo. Matai ją?
Kurgi Atėnai dabar ir kur didvyrių motina Sparta?
Guli po žemėm giliai šventosios Olimpijos dulkės.
Kur tie derlingi krantai ir laivybai netinkamas uostas?
280 Kur septynvartė pilis? Nė žymės anei vardo nelikę!
Šičia Platajų vieta, o ana – Maratonas... Juk šitų
miestų, raudonų kadai nuo pralieto barbarų kraujo,
niekas nebemini nūn ir per amžius daugiau neminės jų!
Šimtą Kretos pilių man parodyk, parodyk Korintą,
285 merkiamą jūrų dviejų, jo akmens teatrus ir jo uostus!
Vargas seovės aukoms! Ir griuvėsiams palaimintiems vargas!
Miestai, gyvybės pilni ir šlovingi piliečių stiprybe,
auga iš menko želmens, kol pasiekę galybės viršūnę
žlunga, bėdos ištikti, kaip ir visa, ką supa ant žemės
290 eterio didžio erdvė, ir būtis jų akimirksnį trunka.
Visa, kiek gali žmogus ir pasauly, ir jūroj turėti,
visa – gerai atsmink! – į mirtingą remiasi pradą.
Jeigu tik, Radvila, tau pasaulį dar knieti išvysti,
stok mintyse ant dangaus, kur blizgus nelyginant gruodas
295 Paukščių Takas plačiai šviesusis nusidriekia paskliautėj.
Argi nėra tik menka salelė, kurią Okeanas,
jūsų vadinamas dar ir Didžiosiomis Mariomis, plauna,
žemių visybė, pati vien savu traukimu susidarius?
Žemė nuo saulės kaitrios čia įšyla, čia šąla nuo speigo,
300 glaudžia glėby savame įvairiausių pavidalų gyvius,
žmones visų giminių ir dievus – žmonijos globėjus.
Tik ar matai, kad sala – mažulytė? Ir argi neliūdna
jums dėl savosios valdžios, teaprėpiančios žemės dalelę?
Kas per žmonijos tuščia didystė ir širdys išpuikę!
305 Varge, kokia menkysta pasirodo siekimuose jūsų!
Žmonės visai be garbės... Be garbės, kad ir kaip būtų gėda!
Na, o dabar pažiūrėk į dangaus karalystę gimtinę,
žemės trauką įveik ir išvysk, ką dangus dovanoja.
Didvyrių turtas – danguj, kur giesmėm angelų jie sau gėris,
a. žavis Aukščiausio valdžia ir džiaugias Viešpaties veidu.
Jeigu patinka tau ši karalystė, nedelsdamas leiskis
Žygin į ją tuo keliu, kurį dar Hėraklis pramynė.
Pėdos herojų kitų tam kely dar matyti: tu tėvu
sek (jis geriausias vedlys!). Vadovaujamas jo, kareivystės
315 naštą pakelk, apsiprask su arėjišku darbu, įvertink
tikrąjį vargą, tačiau atsimink: nuo tavęs tepareina
liaupsės vyro, tave išauginusio gimtajai žemei.
Tu dar berniukas esi, bet netrukus tave pamatysiu
amžiaus sulaukus brandaus, tad dabar pats METAS PRADĖTI.
320 Jau ir šaltiniai Ulos, jau Polocko sienos ir bokštai
Laukia tavęs, jau seniai Lietuva bėdoje reikalauja
Tavo pagalbos... Ateis valanda, kai už karvedžio darbus
Šlovę pelnysi ir pats apipinsi dvigubai savo
Vardą triumfais: MIEGOT ANT ŠLOVĖS SVETIMOS – NEGARBINGA.
325 Ak, ir ateis ta diena, kai senasis tikėjimas Kristaus
Žemę iš naujo regės! Tad greičiau sklaidykitės, tamsos:
Žilas tikėjimas grįš, o jau, Radvila, tąkart laikykis!
Kristaus tikėjimą gink, negailėdamas savo sveikatos:
Įsiūtis karą pradės ir tarytum hidra kietaširdė
330 gąsdins ir šnypš dar garsiau, ir visom pajėgom pasipriešins.
Taigi nelik nuošaly nuo tokių dalykų verpeto,
grumkis ramybės vardan, teisingumo sargybini, sarge
žemės gimtosios, šlovės pavyzdy, su visom neteisybėm!“
„Raviliada“
Alegorinis personažas poetas Mūsajas šitaip kalba jaunam Mikalojui Radvilui Rudajam:
„Vaike, jokios paslapties neatskleisiu, kad dangų ir žemę
Valdo aukščiausias ir Jo liepimu čia sukasi viskas:
Žemė ir marių gelmė, ir nutilusių amžiams patamsiai.
Nieko Jam slapto nėra, Jis kaltes ir gyvenimus mūsų
265 regi gerai ir kerštu vaikams bei vaikaičiams atmoka.
Tikrą teisybę tokia štai kalba iš pradžių apsakysiu,
Kad pamatytum: esi į dievus panašus, ir tik kūnas
tavo mirtingas – dvasia nepriklauso mirties viešpatystei;
kiek širdingų džiaugsmų po mirties nusipelno gerasis,
270 lygiai likimas žiaurus bėdomis ir nelaimėmis šičia
vargina žmones gerus, nors ne taip, kaip nedorėlis moka.
Tad nei vangi žmonija, o juoba nei veidmainiškos liaudies
liaupsės tavęs išdidžiu tegu nepavers!.. Ar žinoti
nori, sūnau, kas yra iš tiesų šis didžiulis pasaulis?
275 Kopkim drauge lig pačių ar Olimpo viršūnių, ar Ato!
Žvelk, kur garsi Helada kadaise plytėjo. Matai ją?
Kurgi Atėnai dabar ir kur didvyrių motina Sparta?
Guli po žemėm giliai šventosios Olimpijos dulkės.
Kur tie derlingi krantai ir laivybai netinkamas uostas?
280 Kur septynvartė pilis? Nė žymės anei vardo nelikę!
Šičia Platajų vieta, o ana – Maratonas... Juk šitų
miestų, raudonų kadai nuo pralieto barbarų kraujo,
niekas nebemini nūn ir per amžius daugiau neminės jų!
Šimtą Kretos pilių man parodyk, parodyk Korintą,
285 merkiamą jūrų dviejų, jo akmens teatrus ir jo uostus!
Vargas seovės aukoms! Ir griuvėsiams palaimintiems vargas!
Miestai, gyvybės pilni ir šlovingi piliečių stiprybe,
auga iš menko želmens, kol pasiekę galybės viršūnę
žlunga, bėdos ištikti, kaip ir visa, ką supa ant žemės
290 eterio didžio erdvė, ir būtis jų akimirksnį trunka.
Visa, kiek gali žmogus ir pasauly, ir jūroj turėti,
visa – gerai atsmink! – į mirtingą remiasi pradą.
Jeigu tik, Radvila, tau pasaulį dar knieti išvysti,
stok mintyse ant dangaus, kur blizgus nelyginant gruodas
295 Paukščių Takas plačiai šviesusis nusidriekia paskliautėj.
Argi nėra tik menka salelė, kurią Okeanas,
jūsų vadinamas dar ir Didžiosiomis Mariomis, plauna,
žemių visybė, pati vien savu traukimu susidarius?
Žemė nuo saulės kaitrios čia įšyla, čia šąla nuo speigo,
300 glaudžia glėby savame įvairiausių pavidalų gyvius,
žmones visų giminių ir dievus – žmonijos globėjus.
Tik ar matai, kad sala – mažulytė? Ir argi neliūdna
jums dėl savosios valdžios, teaprėpiančios žemės dalelę?
Kas per žmonijos tuščia didystė ir širdys išpuikę!
305 Varge, kokia menkysta pasirodo siekimuose jūsų!
Žmonės visai be garbės... Be garbės, kad ir kaip būtų gėda!
Na, o dabar pažiūrėk į dangaus karalystę gimtinę,
žemės trauką įveik ir išvysk, ką dangus dovanoja.
Didvyrių turtas – danguj, kur giesmėm angelų jie sau gėris,
a. žavis Aukščiausio valdžia ir džiaugias Viešpaties veidu.
Jeigu patinka tau ši karalystė, nedelsdamas leiskis
Žygin į ją tuo keliu, kurį dar Hėraklis pramynė.
Pėdos herojų kitų tam kely dar matyti: tu tėvu
sek (jis geriausias vedlys!). Vadovaujamas jo, kareivystės
315 naštą pakelk, apsiprask su arėjišku darbu, įvertink
tikrąjį vargą, tačiau atsimink: nuo tavęs tepareina
liaupsės vyro, tave išauginusio gimtajai žemei.
Tu dar berniukas esi, bet netrukus tave pamatysiu
amžiaus sulaukus brandaus, tad dabar pats METAS PRADĖTI.
320 Jau ir šaltiniai Ulos, jau Polocko sienos ir bokštai
Laukia tavęs, jau seniai Lietuva bėdoje reikalauja
Tavo pagalbos... Ateis valanda, kai už karvedžio darbus
Šlovę pelnysi ir pats apipinsi dvigubai savo
Vardą triumfais: MIEGOT ANT ŠLOVĖS SVETIMOS – NEGARBINGA.
325 Ak, ir ateis ta diena, kai senasis tikėjimas Kristaus
Žemę iš naujo regės! Tad greičiau sklaidykitės, tamsos:
Žilas tikėjimas grįš, o jau, Radvila, tąkart laikykis!
Kristaus tikėjimą gink, negailėdamas savo sveikatos:
Įsiūtis karą pradės ir tarytum hidra kietaširdė
330 gąsdins ir šnypš dar garsiau, ir visom pajėgom pasipriešins.
Taigi nelik nuošaly nuo tokių dalykų verpeto,
grumkis ramybės vardan, teisingumo sargybini, sarge
žemės gimtosios, šlovės pavyzdy, su visom neteisybėm!“
1
Palyginkite J. Radvano „Radviliados“ ištrauką ir M. K. Sarbievijaus eilėraštį „Atsisako žemiškos būties“. Įvardykite ryškiausią renesansinės ir barokinės pasaulėjautos skirtumą.
