9Klausimas
Atlikite užduotį.
Horacijus Carm. I, 21
Nūn Dianą vardu šaukite, tyrosios,
o berneliai jauni – Kinto gauruotąjį
ir Latoną, godotą
galingiausio Jupiterio!
5 Jūs, mergelės, – upes mėgstančią ir šilus,
ar jie dunkso kur nors Algido kalnuose,
ant tamsaus Erimanto
ar ant Krago žaliuojančio, –
Vyrai – savo daina Tempę pašlovinkit,
10 Delo salą taip pat, Febą pagimdžiusią,
dievą, turintį lyrą
ir greta ant peties strėles!
Karo ašaras jis, marą ir badmetį
nuo romėnų tautos, Cezariui vedant ją,
į britaną ir persą
Kreips, sujaudintas jūsų maldų.
Carm. I, 23
Tu sprunki nuo manęs, Chloja, neva jauna
antilopė, kalnuos ieškanti motinos
ir vėjelio ar miško
Be prasmės vis pabūgstanti.
5 Vos pašiurpsta kur nors, žengiant pavasariui,
Medžio lapas judrus, vos tepajudina
driežas gervuogių krūmą,
Tuoj ir sudreba jos širdis.
Juk sekioju tave negi it tigras koks
ar getulų plėšrus liūtas, suėst norįs?
Jau nuo motinos tolki, –
Vyro laikas atėjo tau.
Carm I, 2
Alfijaus žodis
„Laimingas tas, kursai toli nuo viešumos,
kaip pirmtakų gentis sena,
su savo jaučiais aria protėvių laukus,
nejausdamas skolų naštos,
5 nekrūpsi kaip karys nuo rago atšiauraus,
nebijo nirštančių bangų,
aplenkia forumą ir prieangius orius
Šalies piliečių įžymių.
Arba jis kryžmina su topoliais aukštais
10 gajuosius vynmedžio daigus,
Ar gano klystančias nutolusiam slėny
Galvijų mūkiančias bandas,
Ar, pjaudamas peiliu nusususias šakas,
įskiepija derlingesnes,
15 arba į amforas prisunkia sau medaus,
ar kerpa aveles švelnias.
Kai vaisiais papuošta iškyla virš laukų
rudens derlingojo galva,
kaip džiaugias jis, nuraškęs kriaušes vestines,
20 tamsias it purpuras kekes,
kad tau, Priapai, jas ir sargui jo ribų –
Silvanui – neštų dovanų!
Smagu sau pagulėt po ąžuolu senu
arba žolynų žalume,
25 kur plaukia skardyje čiurlenantis vanduo,
Kur ulba paukščiai miškuose
Ir šnara lapija prie plūstančios srovės, –
Tai žadina gerus sapnus.
Kuomet žiemos metu Jupiterio griausmai
30 jam neša lietų ir sniegus,
jis šernus šen bei ten, apsiautęs šunimis,
į spąstus varosi slaptus,
ištiesia dvišakisi nematomus tinklus –
žabangas lesantiems strazdams,
35 su kilpom zuikį bailų, gervę iš svetur
pačiumpa – savo laimikius.
Kas meilės rūpesčių didžiai nemalonių
prie viso to čia neužmirš,
juoba kad moteris kukliausia prie šalies
40 namus globoja ir vaikus,
sabinė lyg kokia ar saulės nudegta
apulo apsukraus žmona?
Pavargusio ji vyro grįžtant laukdama,
Pakursto malkas židiny,
45 pašertus galvijus uždariusi garde,
išmelžia tešmenis sunkius
ir, vyno sėmusi statinėje saldaus,
surengia vaišes namines.
Nebūtų man gardesnė plekšnė išvirta,
50 Lukrino sraigės ar krabai,
Jei bangos iš rytų audringą žiemą juos
Atneštų prie šitų krantų.
Nevirškinčiau mieliau nei Afrikos griežlės,
nei joniškosios jerubės,
55 negu nuo varvančių alyvmedžio šakų
Nuskynęs uogas rinktines
Arba pamėgusias atolą rūgštynes,
Nuo pilvo sopsto – dedešvas,
Avytę, pasipjautą per ribų šventes,
Oželį, plėšytą vilkų.
Per tokią puotą miela skubančias namo
Matyt priėdusias avis,
Matyti velkančius pavargusiais sprandais
Noragą apverstą bulius,
65 būrius susėdusių prie židinio vergų –
namų turtingų biteles!“
Lupikas Alfijus, pasakęs visa tai,
Ketinęs tapt jau kaimiečiu,
Paskolintas sumas išgavo per Idas,
70 kad vėl tuojau įkeistų jas.
Vertė Henrikas Zabulis
Nūn Dianą vardu šaukite, tyrosios,
o berneliai jauni – Kinto gauruotąjį
ir Latoną, godotą
galingiausio Jupiterio!
5 Jūs, mergelės, – upes mėgstančią ir šilus,
ar jie dunkso kur nors Algido kalnuose,
ant tamsaus Erimanto
ar ant Krago žaliuojančio, –
Vyrai – savo daina Tempę pašlovinkit,
10 Delo salą taip pat, Febą pagimdžiusią,
dievą, turintį lyrą
ir greta ant peties strėles!
Karo ašaras jis, marą ir badmetį
nuo romėnų tautos, Cezariui vedant ją,
į britaną ir persą
Kreips, sujaudintas jūsų maldų.
Carm. I, 23
Tu sprunki nuo manęs, Chloja, neva jauna
antilopė, kalnuos ieškanti motinos
ir vėjelio ar miško
Be prasmės vis pabūgstanti.
5 Vos pašiurpsta kur nors, žengiant pavasariui,
Medžio lapas judrus, vos tepajudina
driežas gervuogių krūmą,
Tuoj ir sudreba jos širdis.
Juk sekioju tave negi it tigras koks
ar getulų plėšrus liūtas, suėst norįs?
Jau nuo motinos tolki, –
Vyro laikas atėjo tau.
Carm I, 2
Alfijaus žodis
„Laimingas tas, kursai toli nuo viešumos,
kaip pirmtakų gentis sena,
su savo jaučiais aria protėvių laukus,
nejausdamas skolų naštos,
5 nekrūpsi kaip karys nuo rago atšiauraus,
nebijo nirštančių bangų,
aplenkia forumą ir prieangius orius
Šalies piliečių įžymių.
Arba jis kryžmina su topoliais aukštais
10 gajuosius vynmedžio daigus,
Ar gano klystančias nutolusiam slėny
Galvijų mūkiančias bandas,
Ar, pjaudamas peiliu nusususias šakas,
įskiepija derlingesnes,
15 arba į amforas prisunkia sau medaus,
ar kerpa aveles švelnias.
Kai vaisiais papuošta iškyla virš laukų
rudens derlingojo galva,
kaip džiaugias jis, nuraškęs kriaušes vestines,
20 tamsias it purpuras kekes,
kad tau, Priapai, jas ir sargui jo ribų –
Silvanui – neštų dovanų!
Smagu sau pagulėt po ąžuolu senu
arba žolynų žalume,
25 kur plaukia skardyje čiurlenantis vanduo,
Kur ulba paukščiai miškuose
Ir šnara lapija prie plūstančios srovės, –
Tai žadina gerus sapnus.
Kuomet žiemos metu Jupiterio griausmai
30 jam neša lietų ir sniegus,
jis šernus šen bei ten, apsiautęs šunimis,
į spąstus varosi slaptus,
ištiesia dvišakisi nematomus tinklus –
žabangas lesantiems strazdams,
35 su kilpom zuikį bailų, gervę iš svetur
pačiumpa – savo laimikius.
Kas meilės rūpesčių didžiai nemalonių
prie viso to čia neužmirš,
juoba kad moteris kukliausia prie šalies
40 namus globoja ir vaikus,
sabinė lyg kokia ar saulės nudegta
apulo apsukraus žmona?
Pavargusio ji vyro grįžtant laukdama,
Pakursto malkas židiny,
45 pašertus galvijus uždariusi garde,
išmelžia tešmenis sunkius
ir, vyno sėmusi statinėje saldaus,
surengia vaišes namines.
Nebūtų man gardesnė plekšnė išvirta,
50 Lukrino sraigės ar krabai,
Jei bangos iš rytų audringą žiemą juos
Atneštų prie šitų krantų.
Nevirškinčiau mieliau nei Afrikos griežlės,
nei joniškosios jerubės,
55 negu nuo varvančių alyvmedžio šakų
Nuskynęs uogas rinktines
Arba pamėgusias atolą rūgštynes,
Nuo pilvo sopsto – dedešvas,
Avytę, pasipjautą per ribų šventes,
Oželį, plėšytą vilkų.
Per tokią puotą miela skubančias namo
Matyt priėdusias avis,
Matyti velkančius pavargusiais sprandais
Noragą apverstą bulius,
65 būrius susėdusių prie židinio vergų –
namų turtingų biteles!“
Lupikas Alfijus, pasakęs visa tai,
Ketinęs tapt jau kaimiečiu,
Paskolintas sumas išgavo per Idas,
70 kad vėl tuojau įkeistų jas.
Vertė Henrikas Zabulis
1
Sarbievijaus kūrybos tyrinėtoja ir vertėja Eugenija Ulčinaitė rašo: „Horacijaus imitacija Sarbievijaus kūryboje pasireiškia ne tik sekimu jo stiliumi, metrinių strofų ir kompozicijos elementų kartojimu bei tų pačių siužetinių motyvų ir mitologinių įvaizdžių vartojimu. Išlaikydamas bendruosius Horacijaus poetikos principus, Sarbievijus neretai iš esmės transformuoja eilėraščio turinį, antikines aliuzijas pakeisdamas krikščioniškais vaizdiniais“. Įdėmiai perskaitę čia pateiktus Horacijaus, o paskui Sarbievijaus eilėraščius, sugrupuokite juos: kuriais iš jūsų perskaitytų Horacijaus eilėraščių rėmėsi Sarbievijus, rašydamas savuosius?
