Literatūrologas Saulius Žukas rašo, kad XX a. lietuvių poezijoje galima skirti du stilistinius polius. Viename – liaudies dainų pakylėta, nušlifuota, deminutyvinė poetika, antroji stilistinė kryptis – proziškesnė ir sietina su sodriu, šiurkštoku, šnekamajai kalbai artimu Donelaičio žodžiu. Perskaitę eilėraščius pažymėkite lietuvių poezijos stilistinę kryptį.
PAVASARĖJIMAS
„Pavasario saulė nušvito meiliai“ Ir žiūri. Ei, žeme, Žemėn kepurę, Žiūrėk - spinduliai, Ne saulė - senovės lietuviškas dievas Šypsos dangun pasilipęs. Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievą, Bet visą tavo ištisą plikę, Tavo gyvaplaukius, kur suvytę, Atėjo miliardais degančių pirštų Naujam gyvenimui atkasyti, Atėjo tau pavasario pirštų. Žeme, rangykis! Nebe pirmas jau sykis Pavasaris tavo jaunikis. Bet taip ištekėki, Kad rudenį nebesiskirti. Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę, Kas kad senatvėj tau dantys išvirtę? Liepk - grimą! Ne našlę - bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim. Tavo rūpesčių juodą arimą Vasarojų auksinga pudra nubarstysim. Liepk - kad vainikų vainikai. Ne rūtos, bet ištisos girios Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką. Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro, Supūstų poetų ir paukščių orkestrą. Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo, Bet: Kad vainikai mirgėtų, Kad dainos skambėtų, Kad lydėtų tave Visą gyvenimą tavo. Saulė iš snaudulio kelia. Prie vartų jau tavo jaunikis. Žeme, senele, Rangykis!
Kazys Binkis.
PAVASARIS
Pavasario saulė prašvito meiliai Ir juokiasi, širdį vilioja; Iškilo į dangų aukštai vėversiai, Čyrena, sparneliais plasnoja.
Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų Bučiuoja, gaivina krūtinę; Pabiro, pasklido žiedai ant lankų - Vainikų eilė pirmutinė.
Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! Vien meilę norėtum dainuoti, Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, Su meile saldžiai pabučiuoti!
Maironis.
IŠANKSTINIS ŽINOJIMAS
ateis ruduo ir duos į dantų klaviatūrą kalenančią Mahlerį rudais krentančių kaštonų kumščiais lapų delnais ištalžys gyvaplaukių atolu nusėtus žandus
ir neklausk už ką ? atsakymo nebus ir nereikia (o gal todėl kad pavasarį sodintos vyšnios neprigijo)
ateis žiema ir šalčiu suspaus nasrų tvorą kurioj trūksta iltinių landžioja išretėjęs oras kad matai buvau nepasiruošęs kad rogių neruošiau vasarą
įduos ir ledkirtį – sielos ledainei išsikirsti – rojaus obuolių kompotams nuodėmių išnarų konservams laikyti (kraujas seniai virtęs actu)
ateis (ir atėjo) maža mergaitė raudonais kaspinais juodais bateliais konservų atidarytuvu rankoje ir pasiims (ir pasiėmė) tik kreidą kad ratu neapsibrėžčiau
Gytis Norvilas.
Jonas Aistis. PEIZAŽAS
Laukas, kelias, pieva, kryžius, Šilo juosta mėlyna, Debesėlių tankus ižas Ir graudi, graudi daina.
Bėga kelias ir berželiai Linksta vėjo pučiami; Samanotas stogas žalias Ir šuns balsas prietemy.
O toliau — paskendęs kaimas — Tik žirgeliai tarp klevų; Šlama liepos tokia laime, Tokiu liūdesiu savu.
Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis, Sušlamės daina klevuos... Gera čia gyvent ir mirti! Gera vargt čia, Lietuvoj!
Salomėja Nėris. TU NUBUSI
Tu nubusi vidury nakties – Miško vėjai su tavim kalbės. Ir beržai rankas į dangų ties Sveikint gerves, grįžtančias gulbes.
O pavasaris žarstys žvaigždes Ir tvoras ir pavartes vartys – Pro skylėtas baltas paklodes Kils ir šiaušis dirvos varputys.
Paskutinį smūgį iš peties Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks. Tu nubusi vidury nakties – Tai gimtoji žemė tave šauks.
Balys Sruoga
Audžia, audžia auksagijį audimėlį.. Saulė nukopo už marių ... Sutemos šešėliai sklando, Šaldančiai bučiuoja veidą... — Man šaudyklėlė — Lengva valtelė Po ežerėlį — Po audimėlį ... — Rytą pasėja, Vakarą piauna ... Irstausi ašei Po ežerėlį... — Saulė pakyla Ir nusileidžia ... Žiūris lelijos Ir dobilėliai ... – Aš audimėlin Po lelijėlę ... Mano dalelė — Ilga — be galo ... Šaltos rankos — drebulėlės ... Gludumą, kaip paukštė juoda. Ir šešėliai, kaip našlaičiai ... Audžia, audžia auksagijį audimėlį ...
Albinas Žukauskas PERSIKRAUSTYMAS
Užteks! Pradėsiu viską iš pradžių. Pabodo šis prismilkęs alyvuotas uostas. Iš Paukščių Tako man priklauso pora puskapių žvaigždžių, Iš Litfondo – popieriaus gerokas pluoštas. Priklauso dar kai kiek upėtakių, saulėlydžių, saulėtekių, Aukštų, žemų ir vidutinių polėkių.
Imu pušynų, upių, ežerų gramatiką, Kuprinėn susikraunu porą puskapių žvaigždžių, Taboką, kukmedžio pypkelę, Ir viskas, ir aida – į kelią, – Į naują man tik žinomą galaktiką – Pradėsiu viską iš pradžių!
Sigitas Geda JOTVINGIŲ MIŠIOS
ir taip kiekvieną pavasarį, šėmomis dienomis, kai saulė vos prasimuša pro alksnius, pro juodalksnius, tokia blausi, nemiegojus... VARNĖNAS, mano vienatinis klebonas, raudona kamža, bet pats juodas, jau papilnėjęs, LAIKO MIŠIAS senovinėj Veisūnų gyvenvietėj, priešais piliakalnį ir bažnyčią, SKETRIOJASI, GIEDA, neša kirmėles savo vaikams, marmaliuoja ir marma, grabalioja pernykštį šaltekšnių rožančių, kažką siūlo ir man – ar savo neapsakomą Dievą? Man tai pačios gražiausios pasaulyje mišios.
