Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11-12

Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Kristijonas Donelaitis / Interpretuok ir vertink / 4

4Klausimas

Atlikite užduotis. Kristijonas Donelaitis

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12

Kristijonas Donelaitis, mokydamasis lotyniškoje Kneiphofo mokykloje ir studijuodamas Karaliaučiaus universitete, iš antikinių šaltinių sėmėsi žinių, išminties, mokėsi rašyti ir viešai kalbėti. Perskaitykite ištraukas iš Dalios Dilytės knygos Kristijonas Donelaitis ir Antika. Aptarkite saiko vertę Antikoje ir K. Donelaičio „Metuose“. Dalia Dilytė,
Kristijonas Donelaitis ir Antika

Užrašas Delfų Apolono šventyklos priemenėje, vadinamas Delfų išmintimi, skelbė: „Nieko per daug“. Suvokdami pasaulį kaip darnią ir tvarkingą visumą, graikai ir romėnai daug dėmesio skyrė saiko buvimui visose srityse. „Didis vyras per daug nesidžiaugs laime ir per daug nesikrims nelaimėje“ (Aristotelis), „Turime žiūrėti saiko“ (Seneka).
[...]
Stoikai visas aistras (džiaugsmą, sielvartą, neapykantą, meilę, lytinį potraukį) laikė peiktinais dalykais, nes aistros įsiviešpatauja žmoguje ir nugali Logo valdžią. Vidinė sielos harmonija įmanoma tik esant tvirtam Logo vadovavimui.
[...]
„Kai kurių dalykų pradžia yra mūsų galioje, vėliau jie pačiumpa mus ir nebeleidžia grįžti. Kaip puolęs į bedugnę žmogus nebesuvaldo savo judesių ir neįstegia nei sustoti, nei sulėtinti kritimo, o nesulaikomas lėkimas panaikina galimybę svarstyti ir gailėtis, ir neįmanoma nenudribti ten, kur buvo įmanoma nedribti, taip siela, puolusi į pyktį, meilę, aistras, nesugeba užgniaužti veržimosi, ją pasičiumpa ir tempia į dugną jos svoris bei žemyn riedanti ydų prigimtis“. (Seneka)

Antikoje atsirado vadinamoji ašarojančio Heraklito legenda. Senovės graikų filosofas Heraklitas (apie 550 m. pr. Kr. – 480 m. pr. Kr.) žinomas kaip pesimistas, kurio pagrindinė idėja – nenutrūkstamas viso, kas egzistuoja, kitimas, nepastovumas, nykimas. Nenutrūkstamo esaties kitimo ir tapsmo idėją Heraklitas išreiškė upės metafora: „Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti“. Vėlesnės Antikos kartos priskyrė Heraklitui posakį „panta rei“ – viskas teka.

Graikų rašytojas satyrikas Lukianas (II a. po Kr.) veikale „Gyvenimų pardavimas“ sukūrė tokį dialogą:
(Pirkėjas) Ko tu verki, mieliausiasis? Ketinu su tavimi geriau išsišnekėti. – (Heraklitas) O svetimšali, aš galvoju, kad žmogaus gyvenimas nelaimingas, kupinas ašarų, ir nieko jame nėra pavaldaus mirčiai. Todėl aš jūsų gailiuosi ir vaitoju. Dabartis man neatrodo didinga, o ateitis – visai liūdna. Turiu galvoje pasaulinius gaisrus ir Visatos žūtį. Dėl to ir vaitoju, taip pat todėl, kad nieko nėra pastovaus, bet viskas sumišę kaip kikeone ir yra vienas ir tas pats. Pasitenkinimas nepasitenkinimas, žinojimas nežinojimas, didu maža klajoja tai šen, tai ten ir kaitaliojasi vietomis Amžinybės žaidime

Heraklito nuolatinio kitimo mintį perėmė ir Seneka:
Nė vienas senatvėje nesame toks pat, koks buvome jaunystėje, nė vienas rytą nesame toks pat, koksk buvome vakar vakare. Mūsų kūnai tarsi upe garma pirmyn. Visa, ką tik regime, bėga kartu su laiku, nė vienas matomas daiktas nestovi vietoje. Besvarstydamas, jog viskas kinta, aš pats jau pasikeičiau. Apie tai ir kalba Heraklitas, sakydamas: „Į tą pačią upę dukart įbrendame ir neįbrendame“. Mat lieka upės vardas, o vanduo jau nutekėjo.

Įdėmiai prskaitykite šiuos du Apšvietos poeto, filosofo Johano Volfgango Getės (Johann Wolfgang von Goethe, 1749–1832) eilėraščius ir atpažinkite Heraklito idėjas.

TVERMĖ IR KAITA
O kad šitas grožis didis
Tvertų valandas kelias!
Bet vakaris vos atskridęs
Drasko žydinčias gėles.
Pasidžiaugti nesuspėjus
Vasaros žaliu miškų,
Jau rudens pašėlęs vėjas
Plėšia lapą nuo šakų.

Nori vaisių nusiskinti –
Griebk nelaukdamas ilgai!
Vienas jau prinokęs krinta,
Kito kalasi daigai.
Keliasi žolė paliegus,
Vos tik nušnara lietus.
Į tą pačią upę niekas
Neįplaukia du kartus.

Prieš tave štai mūro siena,
Rūmų bokštai ir skliautai,
O žiūrėk, kurią nors dieną
Jau kitom akim matai.
Jau nuvyto lūpos švelnios,
Kur kadaise bučiavai.
Kur kojytės tos, po kalnus
Bėginėjančios lengvai?

Kurgi ta ranka meilinga,
Glosčius kažkada mažus?
Jos paveikslas šventas dingo
Vien palikęs miražus.
Dings vardai, garbingi, orūs.
O tu pats, kaip ir kiti,
Sušvitai lyg meteoras
Ir išnyksi nebūty.

Te į vieną susilieja
Ir pradžia, ir pabaiga.
Už bet ką greičiau praskrieji
Tu kaip nerami banga.
Tiktai mūzos žada drąsiai –
Dovana tvari, didi:
Savo formą rasi dvasioj,
Savo turinį – širdy.

VIENA IR VISA
Jei tu nubustum begalybė,
Mielai aukotumei gyvybę –
Laimingas būtum amžinai.
Nejaust kančios, aistrų laukinių
Ir pareigos sunkių grandinių –
Kokia palaima, ar žinai?

Pasaulio siela, užvaldyki
Ir vesk į žūtbūtinį žygį
Su universumo dvasia.
Didžiausius meistrus veda fėjos
Prie to, kurs visa ko kūrėjas
Aplinkui mus ir mumyse.

Kad nesustingdytų mums kraujo,
Sukurtą perkuriam iš naujo –
Tokia nuo amžių mūs veikla.
Ir ko nebuvo dar – tebūna,
Įgauna formą, spalvą, kūną –
Nurimti niekad nevalia.

Juk nesustoja valandėlė:
Įgauk pavidalą – jį vėlei
Pakeis pavidalai kiti.
Visuos nemirtingumas lieka:
Nebūtyje subirk į nieką –
Atgimsi gyvas tu būty.

Su antikine retorika K. Donelaitis susidūrė nuo pat mokymosi pradžios, kalbas ir pamokslus rengė vadovaudamasis antikinės retorikos patarimais. Veikėjų kalbos, literatūros istoriko A. Jovaišo teigimu, užima du trečdalius viso poemos teksto. Raskite antikinių kalbų pavyzdžių K. Donelaičio „Metuose“. Pagrįskite, kodėl kalbą priskyrėte vienai ar kitai kalbų rūšiai, ir aptarkite kiekvienos kalbos kompoziciją (dalis).

Antikinės retorikos teoretikai visas kalbas skirstė į tris rūšis:
1) Teismo kalbos – jomis būdavo kaltinama arba teisinama;
2) Tarimosi, politinės arba samprotavimo kalbos – joms būdinga įtikinėjimo nuostata, noras pamokyti klausytojus. Tautos susirinkimų ir miesto aikščių kalbėtojai diskutavo su kitais piliečiais, kritikavo kitų nuomones ir piršo savąsias, ragino ką nors daryti arba ko nors nedaryti, kariuomenių vadai įtikinėjo karius drąsiai atremti arba pulti priešą. Čia priskiriamos ir peikiamosios kalbos, kuriomis gali būti ir tiesiogiai užsipuolama, plūstama.
3) Proginės arba epideiktinės kalbos – jų tikslas buvo parodyti, kas gražu ir kas gėdinga, šlovinti grožio ir niekinti blogio apraiškas. Prie proginių kalbų priskiriamos pasveikinimo kalbos, panegirikos, laidotuvių kalbos ir kt.

Aristotelis veikale „Retorika“ aprašo kalbos kompoziciją: įžangą, dėstymo dalį ir pabaigą.
1) Įžangoje oratorius gali kreiptis į klausytojus, tuo juos pamalonindamas, suteikdamas jiems progą suvokti savo reikšmingumą, gali pradėti nuo savęs, tuo parodydamas, jog išmano dalyką, arba tiesiog nuo paties dalyko.
2) Pagrindinėje dalyje kalbėtojas dėsto dalyką, stengiasi patraukti klausytojus pasakojimo tikroviškumu, pateikia argumentus, suteikia informacijos, moko, įtikinėja.
3) Pabaigoje susumuojami pagrindiniai teiginiai, sustiprinami pagrindiniai argumentai arba siekiama pasiekti klausytojų emocijų (pasigėrėjimo, pasipiktinimo, užuojautos ir pan.) įtampos viršūnę.

Palyginkite pasveikinimo kalbas: Pričkaus kalbą iš K. Donelaičio „Metų“ („Vasaros darbų“), Odisėjo pasveikinimą gimtinei iš Homero „Odisėjos“ XIII giesmės, Enėjo sveikinimą likimo skirtajai žemei iš Vergilijaus „Eneidos“. Aptarkite, kaip poetai išreiškia meilę tėvynei. Kuris tėvynės pasveikinimas jums atrodo įtaigiausias ir kodėl?

Pričkaus kalba iš Donelaičio „Metų“ („Vasaros darbų“)
Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs;
Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą;
Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;
Sveiks, Dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių
Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmyk. 5
Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin
Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.
Tam Dieve duok! sulaukt kasmets pavasarį sveiką,
Ogi, pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą."
Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams 10
Ir, kas reik atlikt, pamokydams sveikino Pričkus.

Odisėjo pasveikinimas gimtinei iš Homero „Odisėjos“ XIII giesmės
Tarusi taip, išsklaidė miglas, ir šalis atsivėrė.
Baisiai nudžiugo dėl to daug vargęs šviesus Odisėjas,
Sveikino gimtąjį kraštą, bučiuodamas žemę derlingą. 355
Tiesė į dangų rankas ir nimfas maldavo širdingai:
„Dukterys Dzeuso najadės! Buvau aš vilties benustojąs
Gyvas dar jus pamatyt. Todėl su malda nuoširdžiausia
Sveikinu jus ir dėsiu aukas jums vėl, kaip anuomet,
Jeigu tik Dzeuso duktė ir pergalės džiaugsmo davėja 360
Gyvą laikys mane ir globos mano mylimą sūnų.

Enėjo sveikinimas likimo skirtajai žemei iš Vergilijaus „Eneidos“ VII giesmės
120 Ir sušuko: „Sveika, likimo žadėtoji žeme!
Būkit pasveikinti jūs, globojantys Troją penatai:
Čia mūs namai, čia tėvynė. Dabar prisimenu aiškiai,
Tėvas Anchisas man likimo raktą paliko:
„Kai tu priplauksi, sūnau, nežinomą krantą ir alkis
125 Graužti stalus privers, suvalgius viską, ką turit,
Tuosyk tikėkis namų po vargo ir ten atsiminki
Mūryti miestą, aplink jį pylimu tvirtu apkasęs."
Čia tas alkis ir bus, tai bandymas mums paskutinis,
Galą klajonių reiškiąs.
130 Taigi žvaliai, kai saulės pirmi spinduliai pasirodys,
Skliskim iš uosto visi ir vietas plačiau apžiūrėkim,
Kas per žmonės gyvena čionai, kur stovi jų miestas.
Nūngi Jupiteriui liekit aukas ir tėvo Anchiso
Šaukitės karšta malda, ant stalų taures pasistatę.

Perskaitykite garsiąją Homero „Iliados“ ištrauką – vadinamąjį Laivų katalogą (tiksliau, jo ištrauką, nes visas katalogas nusidriekęs per daugiau nei 300 eilučių). Tokie išvardijimai, išskaičiavimai antikinėje literatūroje buvo vadinami katalogais. Raskite bent tris K. Donelaičio išskaičiuojamų, išvardijamų daiktų, dalykų ir gyvų būtybių „katalogus“.

Pavyzdys:
Pavasarį sukruntančių gyvūnų katalogas:
žiurkės su šeškais, varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms, pelės su vaikais ir kurmiai, musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų, bitins, vorai, meškos, vilkai...

Homeras „Iliada“ (ištrauka iš Antrosios giesmės)
Man pasakykite, Mūzos, gyventojos aukšto Olimpo 485
(Esate deivės, visur jūs buvojat ir žinote viską,
Mes gi vien gandą tegirdim ir nieko tikra nežinom),
Kas tie danajų vadai ir kas valdovai jų buvo?
Neišskaičiuosiu visų ir vardais pavadint negalėsiu,
Norint aš dešimt burnų ir dešimt liežuvių turėčiau, 490
Ir nepailstantį balsą, ir vario širdį krūtinėj.
Jūs, Olimpietės Mūzos, Kronido aigidvaldžio dukros,
Jūs ir tegalit atmint, kiek jų Ilionan atvyko.
Aš tiktai vienus laivus ir jųjų vadus paminėsiu.
Lėjitas ir Penelėjas bojotų pulkams vadovavo, 495
Klonijas, Arkesilajas ir Protoenoras vedė
Ir aukštauolėj Aulidėj, ir Hirijoj augusius vyrus,
Schoine baltam, Skole, turtingam miškų
Eteone Ir Mikaleso kloniuos plačiuos, Tespėjoj ir Grajoj,
Karžygius Harmo srities, Eilesijo, taipgi Eritrų, 500
Ir Eleono, ir Hilės gyventojus, ir Peteono,
Ir Okalėjos bei Medeono aukštojo miesto,
Kopų, Eutresio, karvelių pulkais garsėjančio,
Tisbės Ir Koronėjos, ir su žaliosiom lankom Haliarto,
Ir kas Platajoj gyveno, ir kas Glisante užaugo, 505
Ir Hipotebų aukštos tvirtovės vyrus narsiuosius,
Ir kas Oncheste šventam, prie šilo garsaus Poseidono,
Taipgi kas Arnėj gyveno, tarp vynuogių kekių didžiulių,
Ir kas Midėjoj, kas Nišoj gražioj, tolimam Antedone, –
Dešimtys penkios laivų juo plaukė, ir buvo po šimtą 510
Dvidešimt vyrų, bojotų narsių, į kiekvieną susėdę.
Aspledone kas užaugo ir Orchomene su miniečiais,
Tuos Askalafas vedė ir Jalmenas, sūnūs Arėjo.
Juos Astiochė, Aktofo duktė, Adzėjo dukraitė,
Rūmuose tėvo aukštuos abudu buvo pagimdžius
Dievui Arėjui galingam, kurs ją paslapčia pamylėjo.
Trisdešimt jų gaubtašonių laivų atvyko į Troją.

1800 m. Karaliaučiuje išleistas Kristijono Gotlybo Milkaus Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Specialiai šiam žodynui vokiškas pratarmes parašė pats žodyno autorius K. G. Milkus, vokiečių filosofas, rašytojas, Berlyno universiteto profesorius, pamokslininkas Danielis Jenišas, aukštas Rytų Prūsijos valdininkas, Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno leidėjas C. F. Heilsbergas ir garsus vokiečių filosofas, mokslininkas, lietuvių raštijos rėmėjas, K. G. Milkaus bičiulis Imanuelis Kantas.
Pasak kalbininkės Reginos Koženiauskienės, „(Kristijono Gotlybo Milkaus) žodyno (1800), parengto pagal P. Ruigio žodyną, įvadinė dalis ypač plati: net keturios vokiškos prakalbos, kurias galima traktuoti kaip solidarią lietuvių tautos ir jos kalbos gynimo deklaraciją, vieningą pasipriešinimo germanizacijai programą, išdėstytą pačių šviesiausiųjų to meto protų.“
Perskaitykite I. Kanto pratarmę „Draugo prierašas“ K. G. Milkaus žodynui. Palyginkite Kanto ir Donelaičio „Metų“ pasakotojo požiūrį į Prūsijos lietuvius: kuo šie požiūriai panašūs, o kuo skiriasi?

I. KANTAS
DRAUGO PRIERAŠAS
Iš aukščiau duoto lietuvių aprašymo matyti, kad prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai kartu —ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje. Aš prie to dar pridedu, kad jis, būdamas mažiau linkęs pataikauti negu jo kaimyninės tautos, su savo vyresniaisiais yra pratęs kalbėti kaip su lygiais — nuoširdžiai ir atvirai; pastarieji to nepriima už bloga ir nesididžiuodami paspaudžia ranką, nes, be kita ko, jie žino, kad jis mielai padarys viską, ką laikys reikalinga. Jo išdidumas yra visai kas
kita negu vienos kaimyninės tautos (1) žmonių pasipūtimas, kai tarp jų yra kas nors kilmingesnis,—nes tai greičiau savo vertės jutimas, reiškiantis drąsą ir laiduojantis jų ištikimybę.
Bet ir nežiūrint naudos, kurią gali valstybei duoti tautos su tokiu charakteriu parama, nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai (2), ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu. Dėl to Biušingas (3) labai apgailestavo, kad anksti mirė eruditas Halės profesorius Tunmanas (4), kuris, visa tai tyrinėdamas, per daug įtemptai dirbo ir išsekino savo jėgas.
Apskritai, jei ir ne iš kiekvienos kalbos galima būtų tiek daug tikėtis, tai vis dėlto kiekvienos tautelės švietimui kokiame nors krašte, pavyzdžiui, Prūsų Lenkijoje (5), svarbu mokykloje ir bažnyčioje mokyti gryniausia (lenkų) kalba, nors ja ir tebūtų kalbama tik už šio krašto ribų, ir pasiekti, kad tokia gryna kalba ilgainiui taptų plačiai vartojama, nes tuo būdu kalba labiau atitiktų tautos savitumą ir pačios tautos supratimas pasidarytų aiškesnis. Vertė K. Rickevičiūtė

Baigti