2Klausimas
Atlikite užduotis. Kristijonas Donelaitis, poema „Metai“
Pagrįskite mintį, kad „Metų“ pasakotojas yra tarytum vienas iš būrų, stovi labai arti jų. Savo argumentus pagrįskite citatomis.
K. Donelaičiui rūpi, kad svetimųjų apsupta Prūsijos lietuvių bendruomenė išsaugotų savo tapatybę ir išliktų. Kaip elgtis, kaip gyventi patariama lietuviams „Metuose“, kad jų tauta neišnyktų? Savo įžvalgas pagrįskite kūrinio citatomis.
Perskaitykite „Maldą pavasaryje ir už žegnonę ant žemės bei sveikatą gerą“ iš pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autoriaus, liuteronų kunigo, gyvenusio Tilžėje, Danieliaus Kleino (1609–1666) maldaknygės „Naujos, labai privalingos ir dūšioms naudingos maldų knygelės“. Palyginkite D. Kleino maldoje kuriamus gamtos vaizdinius su K. Donelaičio „Pavasario linksmybių“ gamtos vaizdiniais. Kurie vaizdiniai sutampa, kurie skiriasi?
Danielius Kleinas
NAUJOS... MALDŲ KNYGELĖS
MALDA PAVASARYJE IR UŽ ŽEGNONĘ ANT ŽEMĖS BEI SVEIKATĄ GERĄ
...Mes atmenam, kaip šiame sviete vieną žiemą turim. Šalta yra mūsų širdis nobažnystėje ir vieroje, šalta meilėje. Dienos mūsų amžio trumpos yra, ir netoli yra mūsų gyvata nuog smerties: tuoj nusileidž saulė, ir ateit tamsi naktis, jog turim po žeme palįsti. Mes senatvėje savo arba po didžios ligos, kaip žmonės žiemoj nuog šalčio, vaikščiojame palinkę ir susirietę ir pasenę bei pražilę turim galiausiai kaip sniegas sutirpti ir į žemę kaip vanduo įsitraukti... O kolei dar duodi mums ant šios žemės gyventi ir šį ir tą pavasarį sulaukti, prašom tave pakarnai ir širdingai: padėk mums, jeib savo balsais, kaip nūnai paukščiai ant oro, tave liaupsintumbim ir už visas gėrybes tau priderančiai dėkavotumbim, jeib ir netikusius augmenis, atžalas bei kerpes visokių griekų nučystytumbim ir nupiaustytumbim, kaip čiepininkai soduose medžiams daryti paprato, jeib žaliuotumbim ir žydėtumbim kaip obelys ir kriaušės ir visokius gražius vaisius atneštumbim... Peržegnok ir šį sulauktąjį pavasarį tava žegnone iš dangaus! Duok mums ankstyvą ir vėlybą lytų, atrakink dangų ir atverk skarbinyčią tavą! Tavo šulinėliai tur vandenio apsčiai, todėl duok mūsų javams šį metą gerai užtikti: pašlapink mūsų arimus ir pamankštink kietumą mūsų dirvų tavo lytumi, peržegnok jų auglius ir apkarūnavok šį metą tavo lobiu. Neperleisk, idant dangus šį metą ant mūsų būtų geležinis, nei žemė pastotų kaip varias. Drausk vis tatai, kas galėtų šiuo metu vaisius terioti: apsaugok nuog ledų, krušų, šalnų, emerų ir didžių vėjų, žaibų ir perkūnų ir nuog lytaus prašmoto. Prieš tatai duok mums tavą žegnonę visur...
Paaiškinimai:
pakarnai – nusižeminę, nuolankiai,
čiepininkai – skiepytojai, sodininkai,
skarbinyčią – lobyną,
užtikti – užderėti,
peržegnok – palaimink,
apkarūnavok – apvainikuok.
pastotų kaip varias – taptų kaip varis,
Drausk – neleisk, sutramdyk,
emerų – amarų,
prašmoto – daugybės, gausybės.
Laikydamiesi retorikos meno taisyklių (naudodamiesi Aristotelio ir Cicerono patarimais) bei mokydamiesi iš K. Donelaičio pavyzdžių, hegzametru parašykite teismo, tarimosi arba proginę kalbą.
Apibūdinkite K. Donelaičio vartojamą sąvoką „viežlybumas“. Išrinkite kuo daugiau kūrinio citatų, kuriose būtų vartojami žodžiai „viežlybas“, „viežlybumas“. Išrašykite kuo daugiau „Metuose“ surastų sąvokų, žodžių (veikėjų, veiklos rūšių, veikimo būdų), kurie dera prie „viežlybumo“, ir kuo daugiau sąvokų bei žodžių, kurie „viežlybumui“ prieštarauja.
Pasamprotaukite, ar K. Donelaičio keltas „viežlybo lietuvio“, „viežlybos lietuvės“ idealas būtų priimtinas šiuolaikinei visuomenei?
Perskaitykite „Metų“ ištrauką, kurioje Krizas skundžiasi savo šeimyna („Vasaros darbų“ 390–433 eil.). Pamėginkite „smarkiuosius“, „šiurkščiuosius“ Donelaičio žodžius pakeisti pagal klasicistinio meno taisykles priimtinesniais „padoresniais“ žodžiais, išlaikydami hegzametrą (galite į dabartinę kalbą „išversti“ ir kai kuriuos archaizmus). Kaip pasikeitė kūrinio stilius? „Vasaros darbai“
[...]
Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti 390
Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)
Kaip bjaurėstis koks kasnakts į patalą meža
Ir kiaules penkias kaip reik negal paganyti;
O štai ir toksai utėlius dolerių tyko,
Kad jį kartais šūtydams samdyti pradėsi. 395
O ir tarp bernų taip jau tūls valkata randas,
Kurs akėčias ir kas žagrei reik nepažįsta
Ir pri ragų kumpų nutvert margiuką nedrįsta.
O kad mūdraudams koks bulius pradeda baubti,
Tuo taipo nusigąsta, kad jo padreba kiškos; 400
O štai toks žioplys, daugsyk didei pasipūtęs
Ir savo darbus bei nešvankų madarą girdams,
Raukos dar, kad jam algos, kiek nor, nežadėjai.
Tikt bandyk ir siūlyk jam, kepurę nuėmęs,
Siūlyk jam dosnai ant meto dolerių dešimt, 405
O paskui girdėk, kaip bloznas toks įsirėmęs
Dar ir pasėlio brangaus išveržt nesigėdės.
Bet, kad dirbt ką reik, visur dyvai pasidaro.
Vagys vos mėsos grečnos gardžiai prisiėdė
Ir saldžių koštuvių vos dosnai prisigėrė, 410
Štai jau vieną ten, o kitą ten pamatysi
Knūpsčius už tvoros ar po pašiūre betimsant.
Kartais neprieteliai taipo pasislėpti numano,
Kad visur ieškodams juos atrast negalėsi.
Šauk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą: 415
Ans, Jokūb, Ensky! kur bastotės prisiėdę?
Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot.
Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko,
Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga;
O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot? 420
Kas jau bus iš mūs, kad taip gyvent nesiliausim?
Ale nelauk, kad jie kampe, girdėdami balsą,
Tuo kaip reikia pašoks ar veik atsilieps gaspadoriui.
Ak! nemislyk taip! kampe dar juokiasi smirdai;
Ar, kad jiems vertai grumzdi, vis keikdami baras. 425
O dar to negana; bet jau ir mušt pasikėso.
Juk žinai, brolau! kaip pernai valkata Slunkius,
Jomarke brangvyno stuopą visą nurijęs,
Man iš papykio kone visą nupešė kiaušę.
O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs, 430
Su kitais draugais pasiritę nugarą skalbė,
Taip kad man kelias nedėlias sirgti reikėjo.
Tai margi daiktai! kad jau plaukai pasišiaušia.
Ką kūriniui suteikia šiurkšti liaudiška kalba? Kokia jos funkcija konkrečiai šioje Krizo kalboje?
Perskaitykite Maironio mintis iš jo „Paskaitos apie Donelaitį“ (1932). Kokią įtaką, Maironio liudijimu, XIX a. pabaigos –XX a. pradžios lietuvių tautiniam atgimimui ir paties Maironio apsisprendimui būti viešu lietuviu padarė K. Donelaitis?
„Paskaita apie Donelaitį“
(ištrauka)
Jis ne tik buvo lietuvis, kaip Kantas ir kiti, bet gerai ir rašė lietuviškai, rašė dar tuomet, kuomet apie Lietuvos atgimimą tik nedaugelis išrinktųjų nedrąsiai svajojo. Donelaitis mūsų vardą pakėlė aukštai svetimtaučių akyse. [...] Bet dar daugiau sužadino pačiuose lietuviuose savimi pasitikėjimą ir tėvynės meilę. Aš patsai nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip, nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį savo poetą, kursai jau apie du šimtu metų puikiai apdainavo Lietuvą, kuomet dar nei Mickevičiaus, nei Šilerio, nei Getės dar nebuvo raštų, tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš lietuvis. Man rodos, kad ne vienas iš mūsų savo praeity atsimena Donelaičio vardą, kursai prakalbėjo į jo širdį ir jausmus. Tokie mūsų praeities vardai daug nusveria. Drąsiau žmogui kovoti, kuomet jis jaučiasi ne vienas. […] tai dvasios milžinai, tai žvaigždės, kurios aukštai šviečia ir kelią rodo.
Perskaitykite Vydūno mintis apie K. Donelaitį iš knygelės „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (1948). Kokius tautinio charakterio bruožus priskiria K. Donelaičio vaizduojamam lietuviui filosofas Vydūnas? Kuo šis apibūdinimas siejasi su K. G. Milkaus žodyno pratarmių autorių C. F. Heilsbergo ir I. Kanto pastebėtais lietuvio bruožais, kuo nuo jų skiriasi?
„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“
Skaitant Donelaičio raštus, tuojau pasidaro aišku, kad jis žmogų supranta visai lietuvišku būdu. Jis jį mato viduje pačiame gamtos gyvenime ir jo vyksmuose. Jam atrodo žmogaus gimimas, augimas, brendimas, vytimas ir išnykimas visai panašus į tą, kuris darosi augmenijoje ir gyvijoje. Su visu tuo žmogus gyvena ir santykiuoja.
Dažnai Donelaitis primena, kaip labai naudingos yra visos šio gyvenimo sritys vienos kitoms, bet ir tai, kaip augmenija ir gyvija iš žmogaus laukia visokio padėjimo. Todėl žmogus ir turėtų visa, kas gyva, pasitikti tauriausiu žmoniškumu. Tai esą lietuviui jau su prigimtimi užduota.
Iš tokių pareiškimų aiškėja Donelaičio lietuviškumas. Visuomet lietuviai yra vertinę ir šelpę tai, kas gyva, ir jo tarpimui skyrę savo veiklą. Todėl gana dažnai ir tūli vokiečiai, kurie rašė apie lietuvius, yra tai minėję, kaip lietuviai yra linkę kiekvieną gelbėti, kuriam tai reikalinga. Kalba apie tai jau Theodoras Lepneris apie 1675 m., kurs šiaip lietuviams rodėsi nepalankus, pirm to jau Markas Pretorijus 1670 m., Immanuelis Kantas 1800 m. ir tūli kiti.
Labai reikšminga ir tai yra, ką Donelaitis apie tai kalba, kaip dorai lietuviai elgiasi, kada jie nėra atsikreipę nuo lietuviškumo. Todėl jis ir kartotinai ragina apsisaugoti nuo nuslinkimo, nuo nutautimo. Žmonių vertybės žymiai menkėja, taip jis sako, kada jie paveldėtomis ypatybėmis nebsirūpina ir pratinami apsireikšti ir elgtiesi kaip svetimieji. Tada tikrasis žmoniškumas lietuviuose tiesiog slopinamas. Ir taip tada lietuviškumas nebetenka žmonėse savo reikšmės ir išnyksta.
Bet kaip labai reikšminga tautos taurėjimui Donelaitis skelbia gyvąjį tikybiškumą. Kur toks yra, čia žmogus visame, kas tenka patirti, kas vyksta, mato Viešpaties Dievo valią, malonę ir galią. Žmogus turi Jam atsiduoti ir visa, kas jam gyvenime tenka, priimti kaip Dievo tuota. Visos patirtys yra prasmingos. Jomis žmogus skatinamas atsiminti Dievą ir Jopi kreipties.
Kalba taip, tiesa, dvasininkas. Bet apsireiškia tuo kaip tik ir pats lietuviškumas. Jame ir tuo laiku, kada lietuviai dar nebuvo pažinę krikščioniškų tikybos mokslų, tikybiniai jų išmanymai pralenkė toli ir krikščioniškų tautų nuomones. Yra sužinota, kad lietuvių tautos valdovas Gediminas, valdęs Lietuvą 1315–1345 m., nesileido krikštyties, sakydamas, kad kiekviena tauta garbinanti Dievą savo būdu, bet jis vis ir visur esąs tas pats Vienas.
Toks tikybinis išmanymas yra lietuviams tarsi likimo priskirtas. Todėl su ypatingu ryškumu galėjo apie tai Donelaitis ir kalbėti. Ir tuo tai jo kūriniai yra svarbaus tūrio. Tikybiškas žmogus mato visą gyvumą, visa, kas vyksta platesniuose santykiuose ir skaistesnėje šviesoje. Jis gali tada ir tikrai vaizdingai pasireikšti ir tuo kitus taip paveikti, kad juose sušvinta aiškesni ir giliau siekią regėjimai.
Donelaitis savo raštuose, tiesa, primena dažniau tai, kas bloga žmonėse, negu tai, kas gera. Bet reikėtų tą taip suprasti, kad jis atsistoja ties prasiveržiančiu nedorumu lietuviuose, jeib žmonės tai aiškiau numanytų ir nuo to nusikreiptų. Donelaičiui rūpėjo labai lietuviškumo taurėjimas. Vis jis norėjo jame matyti prašvintantį iš jo esmiškąjį žmoniškumą. Gal jis jautėsi tam pašauktas kaip dvasininkas, bet vis iš jo kartu ir kalba lietuviškumas.
Perskaitykite žymaus lietuvių išeivijos poeto Kazio Bradūno (1917–2009) eilėraštį „Donelaitis lošia kortomis su mirtimi“ iš eilėraščių knygos Donelaičio kapas (Čikaga, 1970). Kokius Donelaičio „Metų“ vaizdinius atpažįstate eilėraštyje? Ką, jūsų nuomone, reiškia lošimo kortomis su mirtimi vaizdinys?
Kazys Bradūnas
DONELAITIS LOŠIA KORTOMIS SU MIRTIMI
Kai šiaurėn paršvilpė kregždės,
Atvėrei tu langą į saulę
Ir kotas padalinai
Tarp savęs ir mirties.
O, kaip tau sekėsi
Vasaros popiečiais,
Kada javų brandumu
Mirčiai kortas sumaišei.
Bet slapta jai ruduo
Žemėtu pirštu
Pradengė juodąjį tūzą...
Dieve, dabar pamačiau –
Tavo rankos ėmė drebėti...
Ir jau šaltis žiemos
Užėmė žadą,
Kai, partiją baigiant,
Buvo atvožtas
Dočio parvežtas karstas...
.............................................
Tada tu metei
Viską laiminčią kortą –
Paklojai METUS.
Perskaitykite ištrauką iš žymaus lietuvių išeivijos kultūros istoriko, antropologo, sociologo Vytauto Kavolio (1930–1996) knygos Epochų signatūros skyriaus „Nuo metafizinio teatro į Apšvietos baimę“. Apibūdinkite „Metų“ žmogaus santykį su Dievu ir gamta. Pagrįskite paryškintą Kavolio teiginį „Metų“ citatomis.
Vytautas Kavolis
„Nuo metafizinio teatro į Apšvietos baimę“
Svarbiausiame aštuonioliktojo amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūros (ir etnografijos) tekste – Donelaičio „Metuose“ – pranyksta teatrališkoji gyvenimo samprata ir jos atributai: spektakliai, procesijos, angelai, „mirusiųjų kariuomenė“, pranašingi sapnai, raganų deginimai. Teatrališkoji gyvenimo samprata nebereikalinga, nes kaimo žmogus, kuriam „Metai“ rašomi, egzistuoja (ar turėtų egzistuoti) natūraliųjų gamtos procesų apibrėžtoje erdvėje, kurioje, vykdydamas tai, ką gamtos elementai natūraliai vykdo, jis ir pildo Dievo valią. Teatras atsiranda, kai gamtos nebepakanka. Aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje grįžtama į gamtą, kurią ankstyvesnysis laikotarpis laikė artima pagonybei ir siekė pakeisti metafiziniu spektakliu. „Metų“ žmones į Dievą šaukia ne bažnyčių varpai, bet paukščių giesmės, ne civilizacija, bet gamta. Civilizacijos garsai Donelaičiui dviprasmiški: šalia kunigų bei mokytojų pamokymų, jiems priklauso ir nevalyvi ponų bei valdininkų keiksmai.
Kaip pastebėjo K. Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas (1931–2006), pats Vyžlaukio, kuriame gyvena „Metų“ būrai, pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiau pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas. Su vyžomis neleista eiti į bažnyčią, dvarą ir baudžiavą.
Perskaitykite A. Jovaišo minimą Prūsijos karaliaus įsaką:
Karaliszka gromata /
Jog
Ne wiens nůg pirmôs dienôs paukszlėkiô
Menesês szô metô rokůjant
Tolaus WŸŽIAS
Ant sawô kojû drystu turrėti.
Berlyne Pirmoje dienoje Rugpjutês Mėnesiô / Tukstanczame / Sekmame Szimtame bey dwideszimtame ketwirtame méte
Mes Pritszkus Willus / isz Diewô Malonês Karalus Prusû źémėje / Marggrawas Branden-burge/Szwentôs Rimioniszkôs Karalystês Wyrausesis Kamarininkas ir Ercikis / Tikkrassis Ercikis Oranioje / Neuszatėle ir Wallengyne / Geldere / Magdeburgė / Cleve / Juelike / Berge / Stettine / Pomerne / Cassubû bey Wendû / Macklenburge / bey Szlesioj Krosse Ercikis / Burggrawas Nuernbergė / Ercikis Alberstadė / Minde / Kamyne / Wende / Szwėrine / Oencollerne / Ruppyne / Marke / Ravensberge / Oensteine / Tecklenburge / Linge / Szwėrine / Bueren ir Leerdame / Markisas Veere bey Vlisinge / Wieszpatis Rawensteine / źemjû Rostck / Stargard / Lauenburg / Buetau / Arlay bey Breda u. u. u.
Kiekwienam Szė Gromatá źinne důdam / ku budu isz Malonês kettinom / jog nůg pirmôs dienôs paukszlekiô Menesês szo Tukstanszô Sekmô szimtô ir dwideszimtô bey ketwirtô Metô rokůjant / ne wiens szoje Karalysteje daugiaus Wyźas ant sawô kojû / norint bille kas butu / bet kurpes szoj źémėje darrytasses turrėtu; Kadda bettaig tai taczau po apsakytô czėsô tam prieszais kas darrytu / bey su wyźomis ing miestą atteitu / tas pats tojau / per buddelį abba kadda ten ne kokiô butu / per berną miestô tur ant subbinês plaktas buti / Kaip ir Mes del tô Regimentams jau paliepėm ant tô gerray dabbôti.
Kadda bettaig Pillês abba Edelmonû Podůnei / abba ir kittaip Kelmėnû Tarnai bey Sluźaninkai wyźomis apsiwilkę ing baudźiawą eina / ir taip ing Dwarą atteina / abba ing baźnyczią eina / tur Pillininkai / prieg tam ir Edelmonai bey Kelmerei / kurriems tie źmones prieina / uź tattai rokundą důti. O / jeyb ne wiens Sawę uźtartu / abba sakytu / jog tattai ne źinnôjes / tadda Musû Maloningiausesis paliepimas bey walle esti / jog Szi Atwira Gromata tojau wissur Wokiszkoj / Lenkiszkoj / bey Lietuwiszkoj Kalboj iszspausta / beygi nůg Kozelnyczû paskaityta / prieg tam ir kittaip wissur karczamosa bey Kittôsa paspalytosa wietôsa butu prisiegta. Ant kô kiekwiens priderinczey źinnôs dabboti. Kôktai su Karaliszku Musû pczwétimi pastipprinom. Pirmoj dienoje Rugpjutês Menesês Tukstanczame / Sekmame Szimtame / bey dwideszimtame ir Ketwirtame Mete.
Pritszkus Willus.
Kokias reikšmes „Metuose“ įgyja vyžos? Apibūdinti šio apavo simbolinę reikšmę poemos kontekste. Savo įžvalgas pagrįskite kūrinio citatomis.
Peržvelkite E. Nekrošiaus spektaklių „Pavasario linksmybės“ (2003 m.) ir „Rudens gėrybės“ (2003 m.) pagal „Metus“ nuotraukas. Perskaitykite apie šią garsaus režisieriaus interpretaciją teatrologės Šarūnės Trinkūnaitės straipsnio „Teatro malonumas“ ištrauką. Nors ir nematę spektaklio, pamėginkite jį įsivaizduoti. Ar Jūsų nuomone, tokia žaisminga „Metų“ interpretacija yra pagrįsta? Ko jai galėtų trūkti? Ar „Metai“ – teatrui tinkamas kūrinys?
„Teatro malonumas“
(Ištrauka)
Kristijono Donelaičio „Metai“ paverčiami išdykaujančios vaikystės erdve. O išradingai skaitančios vaizduotė įsiūbuotas spektaklio veiksmas dėliojasi kaip smagus jaunų vaikigalių „štukavojimas“. Ir, atrodo, dar niekada Nekrošiaus teatre nebuvo taip juokinga. Staiga suledėjantis pavasariu besidžiaugęs berniukas (Vaidas Vilius), dėl įžūlaus portreto gailiai „Ak, Adom“ beraudanti, o paskui savo nelaimę sočiu maistu apmalšinanti mergina (Žemyna Ašmontaitė), blynus šveičiantys lieptą įveikę drąsuoliai, nelyg kumelaitės turgaus aptvaran suvarytos ir prieš už vyro išperšant dar kaip reikiant prajodinėjamos nuotakos, viską nuo jai atkištos rankos iki durų staktos azartiškai išbučiuojanti raudonaskruostė Madona (Aušra Pukelytė) ir t. t.. – „Metai susiveria į vienas už kitą šmaikštesnių etiudų vėrinį. Tie miniatiūriniai siužetukai kuriami čia pat ir čia pat nutraukiami, griebiantis vis kitų, o juose blykstelėjusiai nuotaikai ar emocijai neleidžiama užtrukti, tuojau pat paverčiant ją kitokia. Kiek ilgėliau uždelsiant kai kurias scenas, tarsi mėginama pristabdyti tą nuolatinį virsmą ir išgriebti jas iš joms čia skirto trumpalaikiškumo. Bet nepastovumas neįveikiamas – kaip ir gyvenimo ritmus diktuojanti metų laikų kaita.
Pasiklausykite vienos iš vėlyviausių „Pavasario linksmybių“ interpretacijų – muzikuojančių aktorių grupės „Liūdni slibinai“ dainos „Pavasario linksmybės“. Kuriam šiuolaikinės populiariosios muzikos stiliui šią dainą priskirtumėte? Kas čia svarbiau: ritmas, melodija, tekstas, ar visi šie komponentai yra lygiaverčiai? Ar ši daina vienodai smagiai skambėtų, jei nesuprastumėte lietuvių kalbos? Ką manote apie tokią interpretaciją, ar ją galima pavadinti šviečiamąja?
Pasiklausykite kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (g. 1932) keturių dalių kūrinio pagal K. Donelaičio „Metus“ ištraukų. Palyginkite klausomas muzikinio kūrinio scenas su atitinkamais K. Donelaičio poemos fragmentais. Kaip kompozitorius interpretuoja poeto tekstą? Koks Apšvietos epochos kūrėjo, pastoriaus K. Donelaičio ir XXI a. kompozitoriaus B. Kutavičiaus požiūris į lietuvišką folklorą?
Užduotis baigta!
