Remdamiesi 12 užduoties tekste išdėstytomis teorinėmis nuostatomis, palyginkite pateikiamus tekstus ir nustatykite, kuriame iš jų kokia kalbos funkcija vyrauja. Savo nuomonę pagrįskite.
Maironis TRAKŲ PILIS
<...> Nutilusios sienos, apleistos visų, Be sargo, ginklų, be žmogaus! Kiek primenat jūs man brangiausių laikų Ant vieškelio amžių plataus! Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? Ar vien minėsme kaip savo jaunystę? Kada tik keliu važiavau pro Trakus, Man verkė iš skausmo širdis; Gaili ašarėlė beplovė skruostus Ir mėlynas temdė akis! Ir veltui dvasią raminti norėjau, Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.
REŽISIERIUS: „LAIŠKAI SOFIJAI“ – NE DOKUMENTIKA, O DVIEJŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS IMPROVIZACIJA
<...> Kas jus įkvėpė į ekranus perkelti M. K. Čiurlionio istoriją? Kodėl jus sužavėjo būtent šis lietuvių menininkas? Pirmąsyk sužinojau apie M. K. Čiurlionį dirbdamas lektoriumi-savanoriu Kaune esančiame Vytauto Didžiojo universitete. Ėmiau nuolat lankytis M. K. Čiurlionio muziejuje, pirmiausia klausiausi jo muzikos, tada man pasakė, kad jo tapybos darbai – kitoje salėje. Suvokiau, kad M. K. Čiurlionis buvo išskirtinė asmenybė, nuostabus kompozitorius ir dailininkas. Man jo muzika pasirodė labai jausminga ir galinga, o jo tapyba – įdomi ir paslaptinga. Netrukus supratau, kad jis – viena pagrindinių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Po neilgo laiko aplankiau muziejų Druskininkuose ir jį supančius miškus. Nutariau, kad noriu pamėginti papasakoti pasauliui apie M. K. Čiurlionį. Ko gero, jūsų mėginimas – pirmasis, kuomet istorija sukasi ne tik apie M. K. Čiurlionį kaip menininką, bet ir kaip žmogų, kuris myli ir klysta. Kodėl norėjote pavaizduoti jį būtent taip? Pirmiausia noriu pabrėžti, kad šis filmas – nėra dokumentinis. Tai sukurta istorija. Kai kurie faktai, pavyzdžiui, kad M. K. Čiurlionis lankėsi prie Baltijos jūros su Mykolu Oginskiu, savo mokytoju, yra tikri. O kai kurie – ne. Aš mėginau parašyti tokį pasakojimą apie M. K. Čiurlionį, kuris sudomintų kuo daugiau žmonių, ne tik tuos, kurie jau žinojo apie šį iškilų menininką. <...>
Anatolijus Lapinskas LIETUVA TARPUKARIU NEBUVO ATSILIKĖLĖ <...> Lietuvoje 1923 m. neraštingumas siekė 35 proc., Latvijoje 1935 m. – 11 proc., Estijoje 1934 m. – 4 proc. Europoje tuo metu didžiausias neraštingumas buvo Portugalijoje – 65 proc., SSRS – 49 proc., Graikijoje – 43 proc., Bulgarijoje – 39 proc. Iš tūkstančio 5–14 metų vaikų 1930 m. dešimtmetį pradines mokyklas lankė 533 lietuviai, 699 latviai, 687 estai. Tuo pačiu laikotarpiu Belgijoje iš tūkstančio mokėsi 974 vaikai, Prancūzijoje – 916, Čekoslovakijoje – 847. Pagal šį rodiklį Lietuva tuomet užėmė 22 vietą Europoje, Latvija – 14, Estija – 15 vietą. Studentų skaičiumi taip pat pirmavo latviai, kur 1935 m. tūkstančiui gyventojų teko 3 studentai, Estijoje – 2,9; Lietuvoje – 1,7. Pagal studentų skaičių Latvija tuomet užėmė pirmą vietą Europoje, Estija – antrą, Lietuva – septintą. Pagal išleistų knygų kiekį tūkstančiui gyventojų Latvija aplenkė Lietuvą du kartus, o Estija – net tris kartus, pagal laikraščius ir žurnalus Estija vėlgi buvo aplenkusi Lietuvą tris kartus, o su latviais buvome beveik lygūs. Pagal išleistas knygas Lietuva Europoje užėmė 9 vietą, Latvija – trečią, Estija – pirmą; pagal laikraščius ir žurnalus Lietuva tenkinosi 18, Latvija – 11, o Estija – vėlgi prizine – 3 vieta. <...>