1. Į v a d as
Urvai ir bedugnės
Granito uolynus išvarstė,
O aštrios skeveldros
Viršum pro kraštus nusikarstė.
Vidurnakčio gūdis
Nei mirtinas takas keleivio nebaido:
Jei žūsi, tai žūsi kaip lašas be garso ir aido.
Bet jeigu pasieksi
Padangėj iškeltą viršūnę,
Tu būsi kaip Dievas,
Paniekintos žemės klajūne!
Tu būsi tik vienas
Tau matomos saulės ugnim suspindėjęs,
Bedugnių ir kalnų ir viso pasaulio kūrėjas.
Parpulki, keleivi,
Ir kniūpsčias per akmenis slinki,
O alpstančią širdį
Laisvėjančia aistra gaivinki.
Sukruvintom rankom
Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį
Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki.
2. V i r š ū n ė
Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota,
Nuo sūtemų meto per naktį ieškota,
Aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą –
Sveika būk viršūne kilni:
Kas valandą žvilgsnis nuo žemės man kilo
Ir šitai plazdėję jausmai nenutilo,
Kol nykiąją tavo vienatvę pamilo
Padangės aidų vedini.
Iškėlei mane tu virš žemės grožybių,
Kur siaudžia ir virpa iš žydrio aukštybių
Pasaulį apglobę aidai amžinybių,
Kaip milžino varpo gaida.
Prasidengė girdas, nusišvietė žvilgis,
Pabudusi siela plasnoja ir ilgis,
Kol auštantis rytas krutinę suvilgys
Gaiviąja rasa ir malda.
Jau keliasi saulė pro mėlyną klonį,
Nugriaudėjo kalnais verpetai raudoni –
Ir didė ramybė šventa ir maloni
Apsėmė tave ir mane.
Nereikia man žemės – tavy pasiliksiu,
Į saulėtą dangų, kaip tu, aš įsmigsiu
Ir amžiams ant tavo karūnos užmigsiu
Apsvaigęs padangių sapne.
3. I l g e s y s
Baigiu jau su saule, kaip aras, danguj viešpatauti;
Žemyn nusvarino man galvą sunki karūna.
Jau gaudžia pakalnių varpai mano šoksnio užgauti,
Jau blyksi gelmių žibintuvai raudona liepsna.
O žvilgančioj jūrėj jau saulė pasruvo raudonai,
Miglotą pakalnę ir dangų užliejo ugnim, –
Atsikvėpė žaliosios lankos ir našūs dirvonai
Ir lūkesiu virpa ir dega drauge su manim.
Suglausiu sparnus ir nukrisiu ant tavo krūtinės,
Tu žiede svajonių iš liūdesio mano taurės.
Tegu mano viso gyvenimo skaudama gėla,
Kaip puolanti žvaigždė, gyvybės kaitra sužėrės.
Man nedavei laimės vidurdienio saulėj plazdėti,
Tik slankioti nykiais šešėliais naktų gludnumoj,
Tik gęstančią žarą, tik alpstantį šypsnį mylėti,
Tik melstis pasauliui tilioj nebevilties maldoj.
Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji,
Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, –
Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji,
Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.
4. Į s p ė j i m a s.
Atstoki, keleivi, nuo krašto uolos,
Kai kalnai miglas į pakalnę suklos.
Atstok, nusigręžk ir neveizėk žemyn
Paniekinto klonio melsvon prapultin.
Jau šaltą dvelkimą į veidą junti:
Slaptingas vidurnakčio metas arti –
Ir vėl iš pabudusios jūrų širdies
Apjakinti gundymai ranką išties,
Ir gelmę sudrumstusi žemės klaida,
Prabils paskandintojo varpo gaida.
Bijoki, keleivi, nakties glūdnumos,
Jei žemės šešėlis sparnu tau pamos
Ir ieškantį žvilgsnį nukreipsi žemyn
Paniekinto klonio melsvon prapultin.
5. P a s k a n d i n t o j o v a r p o g i e s m ė
Kai tik pasikėlė vidurnakčio gandas
Ir dvyliktas aidas dangum nuskambėjo,
Nublankęs sustojo pusiaukely mėnuo
Ir žvaigždės vaiskiau sublizgėjo,
Aš kniūpščias parpuolęs ant krašto bedugnės,
Išgąsdintą žvilgį mečiau prapultin –
Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,
Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:
Din-din... din-din... din-din...
– Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną, –
O tavo dangus, tavo mėnuo ir žvaigždės,
Ir laisvė tavoji tik man... tik man...
Slaptingo pasaulio aš didis karalius:
Giliausioj versmėj mano amžinas sostas –
Din-dan... din-dan... din-dan...
– Ir gilios ir tamsios gyvenimo šaknys
Draugėn susibėgo našioj mano įsčioj
Ir godžiai įsmigo manon širdin.
O tu, spinduliuotų viršūnių valdove,
Sapnuok savo laisvę mane paskandinęs -
Din-din... din-din... din-din...
Tu kelki į dangų nupuikusią galvą,
Aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu:
Pasaulis valdyti tik man... tik man...
Tegul tavo žiedą išskaidrina saulė,
Pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu –
Din dan... din-dan... din-dan...
6. G e l m i ų d a n g u s
O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga
Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga,
Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų
Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.
Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai,
Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai –
Ir jau ne padangėje kalnai į žydrį įsmigo,
Tik žemėn apvirtę viršūnėmis gyly užmigo.
Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau!
Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau.
Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:
Ir dangų ir Juodąją gelmę pasieksiu kartu.
Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai
Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:
Tyliais nujautimais ir dangų ir žemę apjuosę,
Skandina ir supa savųjų gelmių atspindžiuose.
7. L o p š i n ė
Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną
Ir amžiną kovą – ir amžiną laisvę,
Ir savo liepsnų nesuvaldomą galią
Pirmykštės kūrybos ankstyboj aušroj.
Granito uolynuos suspaustoj krūtinėj
Dar saugoja žemė liepsnojančią širdį,
O tvanko rūkais debesuotoj padangėj
Dar blykčioja skaidrūs pirmykšti žaibai.
Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,
Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,
Ir kraterų liepsnos ištrykš į padanges –
Raudonais žibintais tau veidą nušvies.
Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,
Sutrupins granito krantus vandenynai –
Ir puolančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys
Aptemusio chaoso rūsčias bangas.
Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią,
Kaip paukštį paleisi į amžiną laisvę,
Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime,
Nežinoma laime gyvent amžinai.
O virš gaivalingų ugninių verpetų,
Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj,
Kaip spindinti žvaigždė, zenite įsmigus,
Tebveizės budrioji Kūrėjo akis.
1921.
