Kaip Liudas Vasaris įsivaizdavo mokymąsi kunigų seminarijoje? Ar jo lūkesčiai pasiteisino?
Kaip, Jūsų nuomone, patiriamas gyvas tikėjimas? Ar Vasaris jį patyrė? Kaip Vasaris apibūdina Dievo pajautą?
Kaip Vasario religinius jausmus paveikė seminarijos gyvenimo rutina? Koks moralės kodeksas galiojo seminarijoje? Kas laikyta didžiausia charakterio yda? Kokius būdo bruožus ugdo, skatina tokia moralės samprata? O kokia moralės sistema (priimtino elgesio normos) galioja Jūsų aplinkoje, šeimoje, gimnazijoje? Ar Jums ji priimtina?
Kodėl išpažintis Vasariui visada kėlė sunkumų? Koks jo būdo bruožas tai nulėmė?
Vasario požiūrį į seminariją ir kunigo pašaukimą keitė Varioko mintys ir pavyzdys. Kokių išvadų jis priėjo stebėdamas bičiulį ir kitus seminaristus?
Viena ryškiausių pirmosios romano dalies scenų – susitikimas su tėvais. Kokius jausmus jis sukėlė Vasariui? Kaip paaiškintumėte Vasario suformuluotą vaikų ir tėvų tarpusavio santykių paradoksą – „jųjų meilė mus kankina, o kartais ir žudo“. Ką jaunasis klierikas čia turėjo omenyje? Ar šiandieniniai vaikų ir tėvų santykiai tebėra tokie pat keblūs? Ar Jūsų karta jaučia į vaikus sudėtų tėvų lūkesčių naštą?
