Henriko Radausko eilėraštyje „Dainos gimimas“ išsakyta meninė poeto programa. Pamėginkite ją suformuluoti savais žodžiais. Kaip apibūdintumėte eilėraščio žmogaus pasaulėvoką, savosios paskirties įsisąmoninimą? Kokias vertybes jis iškelia aukščiau už kitas?
Eilėraštyje „Poetai, arba katastrofa“ (iš rinkinio Strėlė danguje, 1950) atskleista unikali galia, kuria disponuoja menininkas. Apie kokią galią čia kalbama?
POETAI, ARBA KATASTROFA
Iš mūsų juokias padavėjos
Ir mėnuo šaiposi kvailai,
Mums švarko nesiuva siuvėjas,
Mūs nemaitina angelai.
Mums tik vidurnakčio mergaitės
Pamoja gęstančioj šviesoj,
Ir blyškios žolės, kaip našlaitės,
Pravirksta vakaro rasoj.
Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną,
O naktį geriam su velniais
Ir kreivą restorano sieną
Išrašom posakiais švelniais, –
Ir kaip žarijos žėri strofos
Tarp peteliškių ir gėlių,
Bet nieks nemato katastrofos,
Kuri ateina iš eilių:
Per sieną švilpia karštas vėjas,
Ir ima degt apmušalai,
Ir bėga baltos padavėjos,
Ir gieda kėdės ir stalai.
Ugningos vėliavos iškeltos,
Mirtis įeina į namus,
Pro langus meta dūmus, baldus,
Riksmus, beprotiškus klyksmus.
Į juodą naktį sminga peilis
Raudonas. Skraido pelenai.
Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės
Ir miršta žmonės ir namai.
Įdėmiai perskaitykite Henriko Radausko eilėraštį „Miesto sode“ (1935) ir pamėginkite atsakyti į žemiau pateiktus klausimus:
MIESTO SODE
Aš jaučiu, kaip jie auga ir tempiasi.
Sužaliuos, pražydės ir nuvys,
O virš miesto, vidurnakčio lempose
Bus geltonas, ramus spindulys.
Ir kiekvieną pavasario vakarą
Miesto sode vaikšto būriai.
Kažkas mėnesį liepoje pakaria,
Ir ant vario – juodi pumpurai.
Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį:
Pražydės ir nuvys,–
Ir tada negalės pasijudinti
Kaip šachmatų medinis arklys.
Kas yra tie „jie“ pirmojoje eilėraščio eilutėje? Ar „jie“ kaip nors siejasi su „būriais“ iš antrosios strofos? Kas traukia „būrius“ į parką? Kas bendra tarp augalų vegetacijos ir žmonių jausmų? Kodėl jų skleidimasis yra „liūdintis“? Tėra vienintelė šiam žydėjimo-vytimo ratui nepavaldi jėga. Ji įvardinta pirmojoje strofoje. Jungtuku „o“ trečiojoje šios strofos eilutėje kuriama priešprieša. Kas čia yra priešpriešinama? Ar įžvelgtumėte paralelę tarp pakarto mėnesio Radausko miesto parke ir elektros viela pažaboto mėnulio Kazio Binkio eilėraštyje „Vokiškas pavasaris“ (1921)? http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LH00/Kazys_Binkis._Eilėraščiai.LH3900.pdf
Kuo šiedu tekstai panašūs, kas jiems bendra?
Miesto sode tad vyksta kasmet pasikartojanti istorija – „sužaliuos, pražydės ir nuvys“. Kodėl „nužydėjusių“ jausmų žmonės gretinami su šachmatų figūra – žirgu?
Kūrybinė užduotis Henrikas Radauskas yra sukūręs poetinę miniatiūrą „Metai“ (iš rinkinio Žiemos daina, 1955). Perskaitykite ją ir pamėginkite panašiu principu – keturiomis išplėtotomis poetinėmis metaforomis atskleisti kiekvieno iš metų laikų esmę (kaip Jūs ją suprantate).
METAI
Pavasaris
Nuo lakštingalų riksmo apkurtęs, upelis pravirko.
Vasara
Kriaušė krenta nuo medžio ir užmuša giedantį žiogą.
Ruduo
Miško lapai pamišusiom voverėm vėjyje šoka.
Žiema
Net ir genijus baltu ant balto tapyti negali.
Perskaitykite Henriko Radausko eilėraštį „Krautuvėlės pardavėja“ (iš rinkinio Strėlė danguje, 1950) ir atsakykite į klausimą, ką bendra turi pardavėjos išgyvenama neišsipildžiusios meilės drama ir tekste vardijamas krautuvėlės prekių asortimentas:
KRAUTUVĖLĖS PARDAVĖJA
Mergaitės veidu teka ašaros:
Mylėjo, prisiekė, nerašo.
Negalima grąžinti vasaros,
Ir ji rankas ant slenksčio grąžo.
Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje – virvės, pasagos
Ir vinys, vinys, vinys.
Henriko Radausko poezijos pasauliui būdinga nuolatinė kaita, dinamika, nepaliaujamos transformacijos. Tokį įspūdį kuria labai paveikūs ir iškalbingi veiksmažodžiai. Pagrįskite šį teiginį pavyzdžiais iš skaitytų poeto eilėraščių.
Eilėraštis „Strėlė danguje“ yra vienas programinių Radausko poezijos tekstų. Pamėginkite iššifruoti poetinių metaforų kalba „užkoduotą“ Radausko kūrybos savirefleksiją.
STRĖLĖ DANGUJE
Aš – kaip strėlė, kurią paleido vaikas
Į baltą obelį žaliam pajūry,
Ir debesis žiedų, tarytum gulbė,
Mirgėdamas į bangą nusileido,
Ir stebis vaikas ir negali putų
Atskirti nuo žiedų.
Aš – kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas
Medžiotojas į praskrendantį arą
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę
Ir visą vakarą krauju užpylė,
Ir numirė diena.
Aš – kaip strėlė, kurią netekęs proto
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.
Palyginkite dviejų tos pačios kartos poetų tekstus: Henriko Radausko eilėraštį „Dainos gimimas“ ir Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ (1941). Palyginkite poetinės laikysenos, atsakomybės ir vaidmens pasaulyje sampratas.
ŠAUKIU AŠ TAUTĄ
Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
ir blaškomą it rudenio lapus,
į nauja vieškelį, į nauja buitį,
kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
ir gyva širdį prie gyvos širdies,
kad tamsiame vidurnakty nežuvę
pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
uždekit nauja ugnį širdyse,
vergams palikit vargo naktį klaikią! –
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą
ir vyturėlio rytmečio maldoj
ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų
papyvesio sodybose žiedai.
Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją –
tegu lig saulės kyla jo daina!
Tegu laukai, tegu miškai kartoja:
Gana tulžies, gana mirties, gana!..
Šaukiu aš darbo rankų milijonus
įsupt naujam darbymečiui varpus,
į naujo džiaugsmo klėtis, naujo darbo kluonus,
ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.
Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
balsu piliakalnių, ir pievų, ir miškų –
nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės
nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų.
Šaukiu iš amžių: ateities nevertas,
kas dabarties nedrįso tautai nešt,
kas posūnių žaizdas širdy atvertas
išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.
Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės
ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! –
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Perskaitykite Henriko Radausko eilėraštį „Čiurlionis“ (iš rinkinio Strėlė danguje, 1950) ir įvardinkite konkrečius dailininko paveikslus, kurių motyvai pasirodo šiame tekste.
Tarytum ežero dugne nugrimzdęs klonis,
Kur liūdi žaluma pavargusioj mėlynėj,
Nutilo sienose žaliuojantis Čiurlionis,
Ir žiba fosforu vijokliai vandeniniai.
Čia amžiai baigėsi, čionai sustojo laikas,
Pražydo pasakoj karališki pelėsiai.
Į pienę miegančią vos gimęs žydras vaikas
Rankas užsnūdusias pro žalsvą miglą tiesia.
Žvaigždynų soduose, kur sidabrinės lingės
Beveik nesisupa, kur pumpurai nesprogsta,
Ant svyrančių šakų linguojas žvaigždės tingios
Ir mėnesio šviesoj numirusioj prinoksta.
Tylus švytėjimas pražydusios nirvanos
Sutirpsta rūbuose medūzos krištolinės,
Ir ūžiančiom gelmėm kartoja Okeanas
Galingą ilgesį dainuojančios undinės.
