Perskaitykite eilėraštį „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės“ ir pamąstykite, kodėl vienas svarbiausių Mačernio sonetų motyvų – apsisprendimo laisvės klausimas? Kodėl greta atradimų žmogų praturtina ir klaidos, paklydimai, net nuodėmės?
Mačernio subjektą kamavo troškimas viską išsiaiškinti. Egzistencijos prasmę jis suvokė kaip galimą esminių klausimų sprendimą, kurį turėtų atrasti laisva ir savarankiška asmenybė. Kaip manote, kodėl daugelis klausimų liko be atsakymų?
Ar pateisinamas Mačernio užsisklendimas filosofinės tematikos lauke karo baisybių akivaizdoje? Kaip suvokiate jo prisipažinimą, ištartą dar pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940 m.): „Reikia užmiršt viską ir rašyt. Būt savo pasauly. Vis tiek juk jie negali įeit į mano pasaulį. Aš rašau, ir baigta. Ir man visai nesvarbu – gali būti ir viena armija, ir kita“. Ar galima teigti, kad rašymas Mačerniui tapo dvasinio pasipriešinimo karo prievartai forma?
Egzistencializmo literatūrai būdingas su dieviškuoju autoritetu besiginčijantis prometėjiškos dvasios herojus nesvetimas ir Mačerniui. Perskaitykite dar sykį eilėraštį „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės“. Ar diskutuodamas su Dievu poetas jautėsi galįs mesti iššūkį krikščionybei?
Kuo išsiskiria Mačernio eilėraščiai meilės tema? Kiek juose esama autentiško, gyvo jausmo ir kiek literatūrinių citatų?
Palyginkite Mačernio „Pavasario“ 1-ąjį sonetą ir panašiu laiku rašytą A. Nykos-Niliūno sonetą „Vėjas“. Kaip vaizduojamas pavasario atėjimas? Su kuo siejasi pavasario kaip jauno dievo figūra Antikos mitologijoje?
Alfonsas Nyka-Niliūnas. VĖJAS
Kaip renesanso dievas mėlyno aksomo mantija,
Ritmingai papuošta prastais žiedeliais geltonais,
Su palydovais ir juodais kaip jo plaukai varnais
Erdve kilnus pavasario benamis vėjas skrenda,
Uždegdamas mažytes mėlynas liepsnas pakrantėse,
Atimdamas namus švilpynės tonais, ilgesio pilnais;
Jis žengia kaip karalius miestais ir kalnais
Ir pasirodo priemiesčio vaikų triukšmingoj šventėj.
Jo milžiniškos akys liejas iš kaktos į erdvę,
Su paukščiais maišosi jo padriki plaukai juodi;
Jam pasiduoda be kovos aistringa žemė išdidi
Ir lyg mergaitė, netikėtai pabučiuota, sverdi;
O aš, užmiršęs viską žemėje, net savo vardą,
Pavasario laukais išsinešu tave širdy.
Vilnius, 1943
Kodėl Mačernio poezijos pasaulyje ryški šviesa siejama su laikinumu, o naktis – su amžinybe? Prisiminkite dažną būties laikinumo metaforą – triukšmingą ir spalvingą šventę, kurioje lyrinis subjektas ilgai neužsibūna, praeina pro šalį vos paliesdamas mylimosios veidą (eil. „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“).
Kodėl Mačernį domino iš Baroko epochos atkeliavusi gyvenimo kaip teatro simbolika? Atsakydami atkreipkite dėmesį į sonetą „Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs...“
Paskutiniuose sonetuose visu akivaizdumu iškyla mirtino nuovargio ir nusivylimo motyvai. Pamąstykite, kokia linkme galėjo toliau būti plėtojamas „Vasaros sonetų“ ciklas, ar jis galėjo būti baigtas?
Didžioji dalis Mačernio kūrybos išsiskiria fragmentiškumu. Žinomas pirminis jo kūrinių planas, kuris lieka neįgyvendintas. Kaip interpretuotumėte Mačernio poetinio pasaulio fragmentiškumą egzistencializmo filosofijos aspektu?
Parašykite literatūrinį rašinį tema: „Egzistencinių klausimų aštrumas ir nuovargis, ieškant atsakymo, V. Mačernio sonetuose“.
