Pokario situacija Lietuvoje tapo heroizmo išbandymu, kurį atlaikė mažuma. Ginkluoto pasipriešinimo dalyvių biografijos, prisiminimai ir kūryba leidžia įsigilinti į herojaus psichologiją, motyvaciją darbais, o ne žodžiais aukotis vardan tautos, valstybės, tiesos ir gėrio idealų. 1952 m. pogrindiniame partizanų leidinyje B. Krivickas iš egzistencialistinių pozicijų svarstė klausimą apie rezistencijos tikslingumą. Svarstė tuo metu, kai greitos paramos iš Vakarų jau nebesitikėta, kai buvo tapę akivaizdu, jog laimėti neįmanoma, belikęs vienintelis kelias – mirtis. Ir vis tiek tvirtai tikima, kad pats maišto faktas savaime yra pergalė. Perskaitykite šio straipsnio ištrauką ir pamėginkite suformuluoti savo poziciją dėl lietuvių pokario rezistencijos prasmės ir tikslingumo. Ar žvelgiant iš šiandienos perspektyvos savanoriškos tūkstančių Lietuvos piliečių žūtys turėjo prasmę? Kokia ji?
Labai galimas dalykas, kad nesipriešinimas pavergėjui mūsų tautai būtų buvęs mažiau nuostolingas negu pasipriešinimas. Bet ar tauta galėjo nesipriešinti ir kodėl ji priešinos? Greičiausiai todėl, kad jai pasirodė per daug žema ir negarbinga nusilenkti paniekai, barbarybei, tapti bjauriausių dvasios išsigimėlių mindžiojama verge. Vadinasi, tauta pakilo į kovą gindama savo žmogiškąjį vertingumą, gindama tai, kas visiems laisviesiems ir doriesiems žmonėms yra brangu. Tuo ji pasirodė kaip kilnus ir vertingas žmonijos ir tautų bendruomenės narys. Tuo ji įnešė savo indėlį į bendrąją žmonijos kovą dėl laisvės ir žmoniškumo idėjų.
B. Krivickas, „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“, Prie rymančio Rūpintojėlio, 1952 m.
Viena iš dominuojančių B. Krivicko poezijos temų – kova. Perskaitykite eilėraščius „Vieną vasarą“, „Žiaurusis Dievas“, „Žiema“ ir atrinkite eilutes, kuriose kalbama apie kovą, kario lemtį. Išnagrinėkite, kokiomis poetinėmis priemonėmis ir įvaizdžiais perteikiama kovos situacija. Kaip žmogaus kova siejama su gamta, vidiniu pasauliu, mitu, dieviškumo sfera, kokiomis metaforomis, paralelėmis tai perteikiama? Kaip šiuose fragmentuose atsiskleidžia kovos prasmė?
Remdamiesi eilėraščiais „Rudenio lygumose“, „Rudens melodija“, „Žiema“ aptarkite, kaip savo egzistencinę priedermę suvokia B. Krivicko eilėraščių subjektas. Kokios šių tekstų eilutės apibūdina žmogaus vertybinę laikyseną, perteikia autoriaus gyvenimo filosofiją? Kas padeda žmogui išlikti ne tik oriam, bet ir kūrybingam mirties ir kančios akivaizdoje?
Palyginę B. Krivicko eilėraštį „Rudenio lygumose“ ir Vytauto Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“, aptarkite karališkos, aristokratiškos žmogaus laikysenos temą. Remdamiesi šiais tekstais, parašykite rašinį „Ką reiškia būti dvasios karaliumi ir dvasios elgeta?“ Vytautas Mačernis AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus. Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius. Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“. Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje. Šarnelė, 1942.VII.3
Palyginkite klasikinio poezijos vaizdinio – rožės – semantiką B. Krivicko eilėraštyje „Laukinių rožių šlamesys“ ir Henriko Radausko eilėraštyje „Rožė ir mirtis“. Kuo skiriasi eilėraščiuose su rožėmis siejami poetiniai vaizdai, metaforos, epitetai? Kaip rožės vaizdinys siejamas su meile, grožiu, kova, kančia, mirtimi? Kuo panaši ir skirtinga abiejų eilėraščių erdvė? Kuo panaši ir kuo skiriasi skiriasi lyrinio „aš“ laikysena? Kaip įprasminama lyrinio „aš“ kelionė? Henrikas Radauskas ROŽĖ IR MIRTIS Žydi rožė, juoda kaip anglis,
Apvalia ir kaitria ugnimi.
Kaip kareivis kovoja širdis
Su gyvenimu ir mirtimi. Aš žiūriu į žvaigždes nemarias,
Vaikštau žemėj tarp rožių puikių
Ir, kaip upė tiesiog į marias,
Per pasaulį į mirtį plaukiu.
Atidžiai įsižiūrėkite į M. K. Čiurlionio paveikslą „Rex“ (1909), tuomet perskaitykite V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Rex“ (1914) ir B. Krivicko eilėraštį „Žiaurusis Dievas“ (1946-1948). Parašykite lyginamąją šių kūrinių interpretaciją. Aptarkite, kaip juose sprendžiamas klausimas, koks yra santykis tarp dieviškos harmonijos ir žemiškos tikrovės, tarp kosminės darnos ir žmogaus kančios, tarp šviesos ir tamsos galių, valdančių pasaulį? Pasvarstykite, kas yra Rex, Įkūrėjas, Žiaurusis Dievas, Šviesusis Gigantas šiuose kūriniuose – ar tai krikščionybės Dievas, Absoliutas? Kokias modernaus žmogaus tikėjimo problemas liudija šie kūriniai? Kaip jos sprendžiamos – ir ar išsprendžiamos?
V. Mykolaitis-Putinas
REX
Galingas ir didis valdau ašai žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man spindinčios žvaigždės pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulio harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlyna jūrų simfonija
Sūpuoja plačius margažiedžius laukus.
Bet kas per balsai prieštaringu aidėjimu
Staiga ėmė drumsti tą puikų skambėjimą?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.
— Gelbėk mus — žūname!
Vargo kankinami,
Bado marinami
Urvuose pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Plyšta širdis.
Ak, paskutinėje
Skausmo kankynėje
Smauk mus, mirtis!
Keršto nublokštame
Alkyje trokštame
Lašo rasos.
Alpstam – ir šaukiame,
Mirštam – ir laukiame
Duonos — šviesos!..
Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau,
Nei skurdo, nei skausmo tenai nematau.
Gėriuos stebuklingais darbais Įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo:
Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūra ir vaizdūs krantai,
Kiek toly akim užmatai.
Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau, —
Jūs ten, taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulip harmoniją!
Tariau – ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.
Perskaitykite M. K. Čiurlionio eilėraštį proza iš ciklo „Laiškai Devdorakėliui“ (1906, iš lenkų k. vertė Vytautas Landsbergis) ir B. Krivicko eilėraštį proza „Mes esame kalnai“ (1943). Parašykite lyginamąją šių tekstų analizę – palyginkite, kaip abiejuose tekstuose kuriama kalno ir žmogaus laikysenos paralelė.
M. Čiurlionis. IŠ CIKLO „LAIŠKAI DEVDORAKĖLIUI“
Žiūrėk, tarp snieginų kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę; ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri, plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką uždainuos himną saulei. Himną Saulei! Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos.
B. Krivickas. MES ESAME KALNAI
Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji kalnai. Mūsų viršūnės kaip aštrūs bokštai baltuoja virš debesų, kurie laižo mūsų šlaitus ir glausdamiesi prie uolų šliaužia mūsų papėdėmis.
Mes esame kalnai. Mes esame nykieji kalnai. Keleivių žingsniai mūsų nepasiekia. Vasarų džiaugsmas iki mūsų neatplaukia. Žalieji miškai mirė mūsų snieguose. Sravūs upeliai sustingo į ledą, ir jų sidabrinis skambėjimas virto tyla.
Mes esame kalnai. Mes esame vienišieji kalnai. Mes negalim susisiekti savo viršūnėmis, nes mus skiria tamsios bedugnės ir šalta vienuma.
Mes esame kalnai. Dieną ties mūsų viršūnėmis kaip ugninė aureolė spindi saulė, kurios niekada netemdo debesys. Naktį žėri didelės žvaigždės kaip sunkūs brangakmeniai mūsų karūnose.
Mes esame kalnai. Mes esame tvirtieji kalnai. Mus plėšo pačios didžiausios žemės vėtros. Mūsų krūtinės stovi nuogos prieš jas ir nėra pasaulyje daiktų, kurie pasiektų mus nuo jų uždengti.
Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji kalnai.
Perskaitykite ištrauką iš B. Krivicko poetinės prozos ciklo „Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“ (1942). Remdamiesi ja, parašykite nedidelį samprotavimo rašinį “Žaidimo prasmė ir rizika”.
„Aš myliu žaismą, nes žaismas yra sutapimas su Visatos ritmu.
Aš myliu žaismą, nes žaismas yra laisvė.
Aš myliu žaismą, nes žaismas yra grožis.
Ir myliu žaidžiantįjį, kurio mostuose jėga.
Ir myliu žaidžiantįjį, kurio akyse laisvė.
Ir myliu žaidžiantįjį, kurs, grodamas savo likimo dainą, išdidžiu nerūpestingumu siūbuoja jos taktan ir žaidžia savo viltimis ir mintimis, ir savo žodžiais ir pažadais.
Bet visų labiausiai aš myliu tąjį žaidžiantįjį, kurs drąsiomis akimis išmatuoja bedugnę ir laisva širdimi šoka ant jos kranto, o aštrios uolos tyko bedugnės prieblandose kaip plėšrūs dantys milžino slibino nasruose ir ilgisi šokančiojo kūno, ir ilgisi šokančiojo kūno...“
Kūrybinė užduotis
B. Krivickas karo ir pokario metų kūryboje perteikė savosios kartos, žemininkų, laikyseną ir pasaulėvoką, svarstė šiai kartai iškilusius egzistencinius klausimus ir būdus, kaip reikia atlaikyti sunkius istorijos išbandymus. Prisimindami B. Krivicko tekstus ir jo spręstus klausimus, parašykite esė tema „Į kokius klausimus reikia atsakyti mano kartai?“
