Esminė Balio Sruogos memuarinės knygos „Dievų miškas“ problema – kultūros ir humanistinių vertybių žlugimas, civilizacijos katastrofa.
Remdamiesi kūriniu ir literatūrologų mintimis parašykite esė tema: „Balio Sruogos „Dievų miškas“ – civilizacijos katastrofos liudijimas ir perspėjimas“.
„Joje idealistas ir humanistas skausmingai svarsto Vakarų civilizacijos krizės problemą: kodėl tokia išsivysčiusi ir dvasinga civilizacija sugrįžta į žiaurios barbarystės laikus, kokios jėgos žmoguje sužadina žvėrį, kaip „baroko kultūra“ tampa „barakų kultūra“. <...> Šia knyga perspėjama apie humanistinių vertybių ir kultūros trapumą, apie žmogaus prigimtyje slypinčių gaivališkų instinktų, kuriuos išlaisvina totalitarizmas, pavojų. Tai knyga apie tamsiąją Vakarų civilizacijos pusę.“
(Regimantas Tamošaitis. Lietuva. Enciklopedija šeimai, 2005)
„„Dievų miško“ autorius – idealistas ir humanistas – skausmingai svarsto Vakarų civilizacijos krizės problemą: kodėl tokia išsivysčiusi ir dvasinga civilizacija sugrįžta į žiaurios barbarystės laikus, kokios jėgos žmoguje sužadina žvėrį, kaip „baroko kultūra“ tampa „barakų kultūra“, kaip ideologijos manipuliuoja miniomis, kaip jos veikia masės žmogų. Šia knyga autorius tarytum perspėja apie Europos humanistinių vertybių ir kultūros trapumą, apie žmogaus prigimtyje slypinčių gaivališkų instinktų, kuriuos išlaisvina totalitarizmas, pavojų. Tai knyga apie tamsiąją Vakarų civilizacijos pusę, ir, kaip tokia, ji yra ganėtai reikšminga ir mūsų dienomis, nes XX a. sukrėtimai iki šiol tebelydi mus ir atsinaujina viena ar kita forma.“
(Regimantas Tamošaitis. Tekstas skirtas Baltijos filmų grupei, A. Puipai kuriant filmą „Dievų miškas“)
Balio Sruogos memuarų knyga „Dievų miškas“ – tragikomiškas kūrinys. Pasvarstykite: ar ironijos taikymo tikslas – prajuokinti ir pritraukti skaitytoją? Juk žmogus nėra linkęs skaityti tokias knygas, kurios jam parodytų gryną fiziologinį, natūralistinį kančios siaubą. Negi „Dievų miške“ aprašomi dalykai sveiko proto žmogui gali kelti juoką?
Tad kokia yra tikroji B. Sruogos ironijos prasmė? Gal ten, kur žmogus yra fiziškai bejėgis, kur jis negali pasipriešinti brutaliai jėgai ir kur jį bandoma sunaikinti ne tik kaip kūną, bet dar ir sugniuždyti dvasią, gal tokiomis aplinkybėmis ironija lieka vienintelis žmogaus ginklas, žmogiškojo orumo paskutinė atrama?
Raskite kūrinyje ryškesnių ironiškojo vaizdavimo pavyzdžių ir juos aptarkite, išaiškindami ironijos taikymo idėjines funkcijas. Jūsų samprotavimo tema gali būti pavadinta: „Žmogaus dvasia prieš žemiškojo pragaro pabaisas“.
Pasiremti galite literatūrologo R. Tamošaičio mintimis apie B. Sruogos kūrinį:
„Svarbiausias meninis principas – ironija: kaip sarkastiško komiškumo ir grotesko forma, ir kaip tam tikras kritinis tyrinėjimo bei vertinimo būdas. Romantizmo estetiką bei filosofiją siekiantis ironijos principas leidžia pasakotojui psichologiškai atsitraukti nuo vaizduojamojo pasaulio ir nukreipti į jį kritinį, demaskuojantį protą. Ironija – tai pažinimo būdas ir griaunanti jėga.“
(Regimantas Tamošaitis. Lietuva. Enciklopedija šeimai, 2005)
„<..> ironijos principas <...> šioje knygoje turi kur kas svarbesnę reikšmę nei tiesiog meninė komiškumo forma. Ironiškasis vaizdavimas suteikia pasakojimui sarkazmo ir grotesko spalvų – tuo kūrinys priartėja prie moderniosios absurdo literatūros, – bet kur kas reikšmingesnis yra šios ironijos psichologinis ir epistemologinis aspektas. „Dievų miško“ ironija – tai ypatingas kritinis tyrinėjimo ir vertinimo būdas, turintis didelę griaunamąją galią. Ironija sukuria distanciją tarp pasakotojo ir vaizduojamojo pasaulio, leidžia pašalinti iš teksto subjektyvų jausmingumą, padeda autoriui psichologiškai įveikti autentiškai patirtą „mirties fabriko“ siaubą, o ironijos tropui būdingas reikšmių apvertimo principas suardo nežmogiškas, humanizmui priešiškas idėjas. Ironijos šviesoje išryškėja visas šią sistemą aptarnaujančių veikėjų brutalumas, menkumas ir jų įsitikinimų primityvumas. Ironija – tai pažinimo būdas ir totalitarizmo sistemą, jos ideologiją demaskuojanti jėga. Todėl Sruogos veikalas, analizuojantis fašizmo praktiką, netiko ir sovietiniam režimui, kadangi jo kritinės idėjos buvo universalios, pranokstančios vienos totalitarinės sistemos fenomeną.“
(Regimantas Tamošaitis. Tekstas skirtas Baltijos filmų grupei, A. Puipai kuriant filmą „Dievų miškas“)
Surenkite diskusiją tema: „Pasirinkimo laisvės galimybė mirties akivaizdoje“.
Remkitės B. Sruogos memuarine knyga ir žemiau pateiktomis literatūrologo mintimis.
Visi kaliniai tarsi natūraliai pasiskirsto į budelius ir aukas. Svarbu, kad išlieka laisvės principas: niekas žmogaus neverčia, jis pats gali rinkti, kokiu tapti. Bet pasirinkimas abiem atvejais fatališkas, pražūtingas: tapdamas budeliu, užmuši žmogų savyje, likdamas žmogumi – pats renkiesi mirtį.
Visa tai – žmogaus pavertimas gyvuliu, biologine būtybe, nes lageryje lieka tik fiziologiniai žmogaus interesai, visi kiti žmogiškieji poreikiai yra sunaikinami. Tai žmogaus išniekinimo, žmogiškojo orumo naikinimo sistema. Žmogus totališkai paverčiamas priemone, gyvuliu, daiktu.
(Regimantas Tamošaitis)
Jūsų esė tema: „Balio Sruogos memuarinės knygos „Dievų miškas“ universalumas“.
Pasiremkite B. Sruogos knyga ir literatūrologų mintimis.
„Dievų miškas“ vaizduoja hitlerinės koncentracijos stovyklos pragarą, kur žmonių naikinimas buvo racionalus ir sisteminis procesas. Tačiau kūrinys turi ir platesnės apibendrinančios reikšmės. Knygos autorius analizuoja ne tik šios stovyklos budelių psichologiją, jis gilinasi į mirties stovyklą kaip į sistemą, bando įspėti jos atsiradimo prielaidas.
Knygoje ryškėja bendrieji totalitarinio valdymo bruožai, žmonių masinio pavergimo mechanizmai, todėl rašytojo išryškinta represinė sistema yra universali. Visiškai tokiais pačiais principais veikė ir „raudonasis maras“ – stalinizmo sistema, panašūs buvo net Sibiro lageriai, kurie buvo pastatyti anksčiau nei nacių koncentracijos stovyklos ir kurie tapo pavydžiu fašistinių „mirties fabrikų“ statyboms.
Taigi panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare ir ideologiniai tokių sistemų skirtumai nėra tokie svarbūs. Svarbiausia tai, kad paneigiama žmogiškojo asmens vertė, kad žmogus (kurio gyvenimas yra nelygstamos vertės ir tikslas savaime) paverčiamas sistemos funkcija, mechanizmo sraigteliu, utopinės idealios visuomenės kūrimo priemone.
Kai ateities „laisva visuomenė“ kuriama be laisvo asmens pasirinkimo, jos idėja netenka žmogiškojo turinio ir prasmės.
(Regimantas Tamošaitis)
Apsvarstykite Balio Sruogos knygą ir autoriaus egzistencinę situaciją, jo laikyseną: kokios priežastys lėmė, kad jis pateko į mirties stovyklą?
Koks buvo lietuvių inteligentijos vaidmuo ir jos moralinis pasirinkimas nacių (o taip pat ir bolševikų) okupacijos metais?
Kokie yra žmogiškojo gyvenimo principai, kurių sąmoningas asmuo negali išduoti nesunaikinamas savo paties žmogiškosios vertės?
Parašykite samprotavimą tema: „Kultūros žmogus istorijoje“.
Balio Sruogos memuarinio romano 49 dalis, „Giltinės pastogė“, yra viena ryškiausių ir labiausiai sukrečiančių. Perskaitykite ją ir sukurkite esė: „Sistema ir žmogus: totalitarizmas kaip racionalistinė mašina be žmogiškųjų vertybių“. Arba: „Žmogus kaip mirties mašinos medžiaga Balio Sruogos knygoje „Dievų miškas“.
Savo tekstą paįvairinkite stilistinių autoriaus priemonių aptarimu, pasinaudokite ir dalies pavadinimo metaforinėmis reikšmėmis.
Lageryje lavonų reikalas tačiau ne visuomet buvo toks prastas. 1944 metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais lagerio kalinių buvo priskaičiuojama jau iki 50–60 000 galvų, o mirdavo kasdien labai nedaug, nuo trijų iki penkiolikos. Būdavo net ir tokių dienų, kada niekas nemirdavo. Nėr šviežių lavonų, nors tu ką! Valdžiai, žinoma, buvo labai nesmagu dėl tokios ubagystės: kaipgi investuotas į krematorijų kapitalas liks neveiklus?! Tuomet valdžia jau dirbtiniu būdu lavonų pasigamindavo. Paimdavo kokį sunkvežimį kitą senių paliegėlių, klipatų ir šiaip visokios menkystos – trach ta ra rach! – ir yra jau lavonų! Ypač gausiai šiam reikalui buvo panaudojamas žydiškas elementas, tuomet lageryje jau apsčiai privisęs.
Ne visuomet juos žudydavo, – kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną. Dažniau vartodavo dujas toje šuniškai nepatogioje kameroje, – reikėjo gi per kaminą nuodyti! Sodinamiem į sunkvežimius, žinoma, nesakydavo, kur juos veža. Paguosdavo juos net, – pranešdavo, kad veža į darbus, kur maistas būsiąs geresnis. Vis dėlto vežamieji greitai užuosdavo, kurlink likimo tekiniai rieda. Nelipdavo į vežimą, neidavo į kamerą, – reikėdavo esesininkam gerokai pasitampyti, kol įvesdavo tvarką.
Ypač daug jiem vargo būdavo su senomis žydėmis. Jas ir į vežimą įkelk – jos pačios gi nebeįlipa, – ir iš vežimo iškelk. Ir kas visų nepatogiausia – kad jos, susodintos į vežimą, rėkia klykia, kad net visas lageris skamba:
– Ir jos esančios žmonės, – Wir sind auch Menschen!
Tačiau esesininkai, matyti, buvo kitokios šiuo reikalu nuomonės. Žydžių klyksmas nė karto jų neįtikino.
<...>
Numirėliai knygose buvo pažymimi raide T, reiškia Tot – negyvas, – ir išbraukiami iš gyvųjų sąrašo. Savanoriai pakaruokliai gaudavo ženklą FT – Freitod – laisva mirtis. Kiti buvo pažymimi raidėmis Ex, reiškia, Execution – egzekucija, lageryje įvykdyta pagal kurio nors gestapiško teismo sprendimą. O šie paskubinti lavonai knygose buvo atžymėti inicialais S. B. Čia reikia skaityti, apsaugok viešpatie, ne Sruoga Balys, bet Sonder Behandlung, atseit, ypatingas apipavidalinimas. Nežinodamas gestapo politinės virtuvės receptų, suprask žmogus, ką reiškia toksai delikatnus pavadinimas!
Kartais atsirasdavo tokių sentimentalių moterėlių, kurios panorėdavo turėti bent pelenus savo sūnelio vienturtėlio, savo brolelio širdelės ar savo vyro numylėto. Šitas noras buvo visuomet patenkinamas.
Iš moterėlės tučtuojau išreikalaudavo pinigus už pelenus, už urną, už įpakavimą, už persiuntimą – išeidavo apie du šimtu tris dešimtis markių. Lagerio valdžia, gavusi pinigus, įsakydavo pasemti iš bendros pelenų krūvos 2–4 kilogramus pelenų, kurie ir buvo pasiunčiami gailestingajai moterėlei. Per visą lagerio istoriją nėra buvę nė vieno atsitikimo, kad būtų buvę pasiųsti tikri, to paties sudeginto žmogaus, pelenai. Tai padaryti praktiškai buvo visiškai neįmanoma. Visų pirma degindavo gi ne po vieną lavoną, – visų pelenai jau pečiuje susimaišydavo. O antra, kai ateidavo pelenų pareikalavimas, mielojo numirėlio pelenai būdavo jau seniai velniai žino kur išbarstyti, – kaipgi juos iš ten besurankiosi? O moterėlė nuskriaust nesinori. Ar gi jai ne vis tiek; pelenai – kaip pelenai?
Pelenų gana dažnai reikalaudavo. Už kelis atliekamų pelenų kilogramus gauti 200 markių – tikrai nebloga. Kad tik numirėlių būtų!
Perskaitykite žemiau pateiktą dokumentinį tekstą ir argumentuotai atsakykite į klausimą, kodėl Balio Sruogos memuarinė knyga neįtiko komunistų ideologinei sistemai. „1946 m. vykusiame Lietuvos rašytojų visuotiniame suvažiavime tuometinis Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino „Dievų mišką“: „Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <…> ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip <…> mes puikiai žinome, buvo vedama. <…> Atrodo, patys kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra niekuo dėti. <…> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga „Dievų miškas“, ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga tik priešams“. (Balys Sruoga. Raštai, 4 t., Vilnius, Alma littera, 1997 m., p. 621)
Pamėginkite sukurti mirties stovykloje apsipratusio gyventojo – budelio portretą. Kokia maždaug turėtų būti jo:
a) socialinė kilmė;
b) išsilavinimas;
c) elgsena, laikysena;
d) išgyvenimo metodai.
Kaip tokį žmogų atpažintume taikos metais, kasdieniškoje civilizuotoje aplinkoje?
Ką jums reiškia sąvoka lojalumas? Kiek ji suderinama su kritiniu mąstymu, asmens pasirinkimo laisve, sąmoningu įsipareigojimu žmonėms ir visuomenei?
Kas yra bendro tarp Balio Sruogos „Dievų miško“ ir Antano Škėmos „Baltos drobulės“.
Kurdami samprotavimą apmąstykite:
a) abiejų kūrinių istorinį kontekstą, politinius įvykius;
b) abiejų kūrinių žmogaus sampratą ir žmogiškųjų vertybių problematiką
c) kas sieja pagrindinius veikėjus: B. Sruogos pasakotoją ir A. Škėmos herojų?
d) kokios yra esminės šių kūrinių idėjos?
Galite prisiminti dar vieną panašios problematikos kūrinį – Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“.
Balio Sruogos memuarinė knygos tema – Vakarų kultūros ir civilizacijos katastrofa.
Kaip atpažinti tą Vakarų civilizaciją, europietiškąją kultūrą? Kodėl mes save laikome europiečiais ir kodėl mums nepriimtini XX amžiaus socialiniai eksperimentai – bandymas sukurti naują pasaulio tvarką (nacistinio ar komunistinio pobūdžio)?
Savo samprotavimą galite grįsti prielaidomis, kad Vakarų civilizaciją formuoja:
a) graikų filosofija;
b) romėnų teisė;
c) judaizmo-krikščionybės religija;
d) regioninių kultūrų indoeuropietiškas substratas, kuriam lotynų kalba ir švietimo sistema suteikia unifikuotą formą.
Taip pat atsižvelkite į tai, kad Vakarų kultūra yra personalistinė – jos vertybinis pagrindas yra individualus asmuo, substancinis individas, o savo substanciją jis gauna iš krikščioniškosios sielos metafizikos.
Taigi Vakarų pasaulio aukščiausias laimėjimas – žmogiškasis asmuo su jo visomis laisvėmis, teisėmis ir pan., o nacizmas ir sovietinis komunizmas pasireiškia kaip represinės ideologinės struktūros, kurios naikina to asmens vertę ir tarsi grąžina civilizaciją į pirmykščius kolektyvistinius (bendruomeninius) laikus, tarsi į pagoniškąjį galių pasaulį.
