1Klausimas
Perskaitykite Balio Sruogos memuarinę knygą „Dievų miškas“ ir tlikite užduotis.
Balio Sruogos memuarų knyga „Dievų miškas“ yra ypatinga stiliaus požiūriu ir išsiskiria iš panašaus pobūdžio prisiminimų knygų, pasirodžiusių Europoje po Antrojo pasaulinio karo ir liudijančių to karo baisumus. B. Sruogos kūrinys parašytas derinant faktines tiesas su tragiškojo komizmo priemonėmis: ironija, grotesku, sarkazmu ir pan. Iš esmės tai tragikomiškos stilistikos kūrinys, ir tokia iškreiptai juokingo šiurpo kalba daro jį unikaliu, išskirtiniu.
Kūrinio koncepcija (esminė idėja, mintis, problema) paprastai būna užkoduota jau jo pavadinime. Tai ypač aišku ir iš B. Sruogos kūrinio pavadinimo. Apmąstykite, kokia stilistinė kategorija slypi šiame pavadinime, kaip jį reikia suprasti, interpretuoti?
Perskaitę pirmąją knygos dalį, kurioje aptariama veiksmo vieta, konkretizuokite pavadinimo prasmę, nurodydami šios veiksmo vietos istorines ir kultūrines permainas.
Kas žmogaus atžvilgiu yra dievai ir kas žmogiškosios kultūros atžvilgiu – miškas? Atsižvelkite į tai, kad veiksmo vieta yra uždara, izoliuota nuo likusio pasaulio.
Pasmerkti mirčiai žmonės Štuthofo koncentracijos stovykloje be visų kitų priemonių buvo naikinami alinančiu darbu. Šiai temai autorius skiria daug dėmesio ir atitinkamuose aprašymuose gretina du požiūrius į darbą: tradicinį, atsineštą iš lietuviško kaimo, ir primetamą mirties stovykloje, kur darbas netenka žmogiškosios prasmės ir tampa absurdiška veikla, žmogaus dvasios terorizavimo priemone.
Perskaitykite darbui skirtą knygos skyrių („XV. Die Arbeit macht das Leben süss...“) aptarkite abu požiūrius į darbą: kaip jį supranta mirties stovyklos naujokai, ir kokius „darbo mokslus“ yra išėję ilgiau šioje stovykloje užsibuvę kaliniai. Prisiminkite dirbančio žmogaus charakteristikas lietuvių literatūros klasikoje, pradedant Kristijono Donelaičio „Metais“, ir palyginkite jas su lagerio primetamomis nuostatomis.
Rašinio, esė ar samprotavimo tema gali būti: „Darbo prasmė lietuvių kultūroje ir jo beprasmybė mirties stovykloje“.
Jūsų analizei tinkamiausi knygos epizodai būtų šie:
Senieji katorgininkai puikiai žinojo, kad lageryje darbo vaisiai visiškai nesvarbu, – svarbu tiktai, kad visą laiką judėtum, vargtum, kankintumeis, – kad greičiau kinkas nukratytum. Svarbu, kad judėtum, ypač kai viršininkai mato. Senieji katorgininkai visą laiką juda kruta, bet darbo vaisiai – niekaniekis vienas. Ir vis dėlto jų darbas – visiškai geras – jie gi juda kruta!
Mes tos išminties nežinojome. Atrodė: duotas darbas – reikia jis padirbti. Atrodė: padirbsi – valdžia įvertins, leis atsikvėpti. Ir pluši, būdavo, dirbi. Visą gyvenimą įpratęs dirbti sąžiningai, kaipgi čia dabar vienu metu apsimetėlis pasidarysi!
Dirbi sąžiningai. Per valandą padarai daugiau, negu senas katorgininkas padaro per dieną. Nuo darbo uždusęs, stabteli kiek atsikvėpti, – tučtuojau į tavo galvą lekia koliojimas, prakeikimas, lazda ar plytgalis. Atseit:
– Tu, tinginy, mėšlinas, lietuviškas inteligente, nususęs driskiau – Verkommener Lump – nusidėvėjęs maita, – taip ir toliau, taip ir toliau.
Juo sąžiningiau dirbi – juo didesniu darbo kiekiu tave apkrauna, juo daugiau iš tavęs reikalauja, juo daugiau muša. Senieji katorgininkai, tursuodami pašal, žiūri į tave iš padilbų, krizena dantimis ir savo darbo dalį tau vis pakiša ir pakiša:
– Še, pašvinkęs rupūže, dirbk, kad toks mandras!
<...>
Kitas koks senas katorgininkas, žiūrėk, ima ir nebesuvaldo savo pašiepiamos šypsenos. Prieina prie tavęs, patapnoja per petį, bičiuliškai prašneka:
– Nebūk gi toks padūkęs asilas, nesitampyk it skerdžiamas! Šitaip besitampydamas, tu ir savaitės neišlaikysi. Nekreipk dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia keiktis, kitaip – negyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia. Žiūrėk, kaip aš dirbu: judu krutu – ir viskas. Ir šiandien manęs dar niekas nekeikė...
Ir, tikrai, jo niekas nekeikia. Jis juda kruta, bet padirbti – nieko nepadirba. Ką jis per dieną per dvylika valandų nuknibinėja, galima per valandą, per pusvalandį padaryti.
Tai labai didelis mokslas: išmokti judėti – ir kad nieko nepadarytum, neįtemptum jėgų, savęs nevargintum – ir mušti negautum! Kai tą išmintį suvoki, jau gali lageryje šiaip taip verstis, bet kol ją suvoksi – šonkauliai bus gerokai nutašyti ar inkstai iš savo vietos ištarabanyti.
Sunkiai, labai sunkiai vyko man šitas mokslas!
Balys Sruoga pirmiausiai yra žinomas kaip poetas simbolistas ir dramaturgas. Jo lyrikai būdingas impresionistinis poetinio vaizdo bangavimas, spontaniška nuotaikų tėkmė, emocingų metaforų pynės. Šie poetinės vaizduotės požymiai aptinkami ir prisiminimų knygoje, kai pasakotojas vaizduoja savo liguistas fantazijas, kylančias iš nuolatinio badmiriavimo. Esminis maisto motyvas, sudirgusios psichikos reginys, žinoma, yra duona.
Perskaitykite žemiau pateiktą ištrauką ir pamėginkite paaiškinti, kodėl šis tradicinis maistas, tiesiogiai susijęs su žemdirbių kultūra ir kaimo tradicijomis, naujame kontekste įgyja visiškai netikėtas menines išraiškas, kodėl duona yra neįprastai personifikuojama, apibūdinama gan netikėtais, kurioziškais epitetais? Ir kaip kasdieniškas žmogaus maistas gali būti susijęs su laimės idėja?
Jūsų esė galėtų būti pavadinta taip: „Duona kasdienė ir duona stebuklinga“ (tokiu pavadinimu ir savo dėstymu paaiškinkite netikėtą lyrizmo proveržį šiaip jau dokumentiškai tikslioje ir detalioje B. Sruogos knygoje).
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit, atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi, kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!
Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?
Balio Sruogos prisiminimų knyga parašyta su tikslu paliudyti nacizmo nusikaltimus žmoniškumui. Todėl autorius yra ištikimas fakto tiesai, siekia visiško tikslumo detalėse, fiksuoja laiką, žmones, jų vardus, išvaizdą. Ši knyga yra ištisa mirties stovyklos gyventojų – daugiausia budelių – portretų galerija (aprašyta daugiau kaip šimtas asmenų!).
Aptarkite autorių kaip portretistą, charakterių kūrėją. Kaip jis vaizduoja koncentracijos stovyklos žmones, kokiems tipažams teikia pirmenybę, kokias menines priemones pasitelkia? Kodėl yra toks dėmesingas šiems veikėjų portretams ir kodėl siekia atkurti jų praeitį, papasakoti jų gyvenimus iki karo?
Jūsų rašinio tema: „Veikėjų portretai Balio Sruogos „Dievų miške“.
Tinkamas knygos epizodas jūsų interpretacijai būtų šis:
Šreideris ir buvo toks karjeristas mušeika, sugebėjęs mušimo specialybę padaryti gana pelningu verslu, – tai buvo jam drauge apiplėšimo priemonė. Pagal lagerio nerašytus įstatymus ir moralę tai nebuvo joks nusikaltimo veiksmas.
Šaunus Šreideris buvo vyrukas ir labai turtingas. Po lagerį šlepinėjo su lakuotais pusbačiais ir odinėm pirštinaitėm – prašmatni karo metui elegancija! Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery.
Taip buvo įsigalėjęs tasai Šreideris, kad ėmė nepaisyti gyvenimo paprasčiausio dėsnio:
– Pats nori gyventi – ir valdžios neužmiršk!
Nemėgo Šreideris savo lobiu su niekuo dalintis. Valdžia Jam atrodė esanti nereikalingas priedas prie šios žemės gėrybių. Nežinojo Šreideris, kad valdžia visuomet pavydesnė už bet kurią meilužę. Ir – ką gi? Valdžia, iš pasalų jau seniau prieš jį dantį griežusi, staiga prikibo, kad jis už pinigus nelegaliai siuntinėjęs kaliniam laiškus iš lagerio – ir išgrūdo vargšelį iš politinio skyriaus. Pateko jisai į „miško komandą“ – kelmų rauti ir rąstų tampyti. Bet ir tenai sugebėjo jisai vaikščioti su lakuotais batukais ir odinėm pirštinaitėm. Kastuvo nebuvo nė į rankas paėmęs. Saulelėj pilvą šildėsi ir cigaretes čiulpė. Pasisukaliojo, pašlepinėjo kelias savaites – ir vėl padarė karjerą.
1944 metų vasarop atėjo įsakymas pasiųsti iš Štuthofo į Pelicą 3000 kalinių darbininkų.
Pelice, netoli Štetino, buvo fabrikas sintetiniam kurui gaminti. Dėl to fabriko tuomet prasidėjo atkaklios vokiečių varžybos su anglais. Anglai tą fabriką bombina – vokiečiai iš griuvėsių naujas sienas kelia. Anglai bombina – vokiečiai stato, – kaip du ožiu ant liepto. Va, į tą subombinto fabriko statybą ir išvyko iš Šfuthofo 3000 kalinių. Šitos “darbo komandos” priešakyje šalia kitų profesionalų ir mėgėjų mušeikų galvažudžių atsidūrė ir Šreideris. Neblogai jam ir tenai sekėsi.
Pelico darbo komanda iš visų Štuthofo kalinių darbo komandų buvo pati turtingiausia numirėliais. Per tris mėnesius 1000 iš tos komandos buvo jau atsidūręs pas Abraomą, kitas tūkstantis gulėjo nejudėdamas ligoninėje. Didelė sergančiųjų dalis skundėsi, kad jiem esą sulaužyti .kaulai. Ir tiesą jie sakė: Pelice kalinių kaulai tratėjo it sudžiūvusios eglės šakelės. Įžymūs, garsūs, talentingi banditai čionai buvo valdžioje. Šalia kitų čionai kaulų laužymo darbe garsiai pasižymėjo ir Šreideris. Patratinę kaulus, tieji galvažudžiai samagoną lakdavo. Kartą tiek prislakė, kad penki iš jų vietoje liko negyvi: Helclis [Hölzl], Karlas Fridrichas [Karl Friedrich], Lėgė [Legge] ir dar du.
Šreideris ir šioje operacijoje nepražuvo. Gražus buvo berniokas. Sekėsi jam.
Perskaitykite ištrauką ir aptarkite jos stilistines kalbos ypatybes. Raskite tekste tautosakinių elementų, B. Sruogos lyrikai būdingų poetinių priemonių. Kaip jos susijusios su ištraukos tema? Paaiškinkite, kokios realybės tiesos slypi už tekste kuriamos idiliškos nuotaikos. Jūsų samprotavimo tema būtų: „Meilė ir mirtis „Dievų miške“.
Viena, kas moterų pusėje buvo visiškai peiktina, – tai absoliuti vienybės stoka. Būdavo, viena ar kelios mergužėlės rizikuodamos savo kaselėmis ir kitokiomis gėrybėmis, kokią tamsią naktelę įsileidžia kokį bernužėlį kur į prausyklą ar šiaip kur nuošalesnę vietelę, o kitos tuojau pradeda kelti triukšmą. Nei iš šio, nei iš to ima klykauti vidunaktį, uždega žiburius, – žiūrėk, valdžia jau ir čia. Sugauna visus vargšelius, į bunkerį sodina, kaseles kerpa.
Tas pat ir su laiškais. Mergužėlių jau toks giedras būdas, – niekad neiškenčia, savo kaimynėm meilautiniais žygiais nepasiguodusios. O kaimynės, savo bernužėlių kartais neturėdamos, švelniųjų jausmų visiškai neatjaučia. Ima garsiai plepėti ir priekaištauti, garsas bežiūrint pasiekia valdžios ausis, laiškai tučtuojau pagaunami, ir raštinė vėl visokiais perkūnais keikia moteriškąją giminę: keletą valandų barškina mašinėle, tuos prakeiktus laiškus beversdama!
Rusų karo lakūnų SS valdžia baisiai nemėgdavo. Ir iš viso ji labai nemėgdavo rusų moterų, kariškais drabužiais apsirengusių. Jas stengdavosi kiek galint greičiau lageryje likviduoti. Dažniausia jas šaudydavo, kartais gi – tam tikrą švirkštą jom įšvirkšdavo. Moteris kareivė kartais dar išlikdavo gyva, be niekur nieko, bet lakūnės – tai jau visos be išimties į dausas persikėlė. Kartais jos nežinodavo, kas jų laukia, – laikydavosi ramiai iki pat paskutinės minutės. Bet kartais jos tai sužinodavo – tuomet vykdavo klaikios scenos...
Taip, be jokio tardymo, be jokio teismo sprendimo...
Vadinamosios politinės kalinės iš gestapo rankų ateidavo taip pat gana dažnai sumuštos ir sužalotos. Daugelis jų sėdėjo kaip įkaitai dėl pasislėpusių vyrų, sūnų, žentų. Kitų jau po kelis sūnus buvo fronte žuvę kaip vokiečių kareiviai, o jų motinos – lageryje merdėjo.
Buvo kelios senutės, turėjusios po aštuonias dešimtis metų – taip pat politinės nusikaltėlės!
Perskaitykite žemiau pateiktą „Dievų miško ištrauką“ ir pagrįskite mintį, kad masinėje žmonių naikinimo sistemoje naikinami ne tik žmonės, bet ir žmogaus vertės idėja. Žmogus yra unikali asmeniška egzistencija, bet lagerio kalinių masėje asmuo praranda veidą, reikšmę, vertę. Taip pat ir žmogaus mirtis netenka tragizmo, nes ji yra masiškas, kasdieniškas reiškinys, paverstas tiesiog buities dalimi. Todėl žiaurus kalinių likvidavimo procesas kūrinyje parodomas kaip farsas, kaip tragikomiškas reginys, kuris civilizuotame pasaulyje būtų nesuvokiamas, neįsivaizduojamas. Komiškasis teksto aspektas slypi pasakotojo kalboje, kuri yra tarsi kaukė, apsauganti pasakotoją nuo tiesioginio santykio su nežmogiška realybe.
Teksto analize ir samprotavimu atsakykite į klausimą: kokios idėjos slypi už farsą primenančio žmonių naikinimo aprašymo?
Krematorijus, dujų kamera, pirtis, skalbykla, virtuvė – visa tai tilpo menkose, tam reikalui visiškai netinkamose patalpose.
Pavyzdžiui, krematorijus. Pečius jo buvo kaip pečius, lavonai galėjo degti, bet vis dėlto jis buvo labai mažas, tokiai stambiai įmonei per menkas. Maža lavonų jisai paimdavo, nuolat prisirinkdavo lavonų atsarga... Na, lavonai galėjo eilės ir palaukti, – jiem gi nėr ko skubėti. Bjauriausia gi – kad visa krematorijaus patalpa buvo medinė, iš lentelių sudurstyta. Toje patalpoje šalia lavonų sandėlio krematorijaus darbininkai buvo įsitaisę ir savo maisto sandėlį, – laikė jie tenai duoną, dešras, kumpius. Buvo įsirengę jie tenai ir visiškai neblogą samagono bravorėlį, – slaptai, žinoma. Samagonas jiem buvo reikalingas apsiginti nuo lavonų smarvės. Toks darbas – tokie ir žmonės: valdžia ir į jų bravorėlį žiūrėdavo pro pirštus. Kartą pasilakę krematorininkai, bekūrendami samagono virtuvėlę, supleškino visas krematorijaus patalpas. Lavonų atsarga kiek parudijusi pasiliko, pečiui vis dar tiko. Bet maisto liekanos nebetiko vartoti net krematorijaus meisteriam. Baisiai gaila buvo, bet ką gi, – prieš vėją nepapūsi!
Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima, – ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, – likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, – suvaro juos tenai, sukemša, užrakina – ir baigta. Bet va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubindavo atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, – vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.
Perskaitykite „Dievų miško“ keturiasdešimt devintąją dalį, aptarkite pasakojimo stilistines ypatybes ir išryškinkite idėjinį šios dalies turinį. Aptarkite dalies pavadinimo simbolizmą.
Jūsų rašinio tema: „Dievų miško“ pasaulis: žmogus – be vertės, mirtis – be tragizmo“
XLIX. GILTINĖS PASTOGĖ
Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas. Kiekvienas, įžengęs į jį, yra jau faktinai pasmerktas mirti, – anksčiau ar vėliau. Nuolatinis badas, mušimas, sunkus ilgas darbas, nebuvimas poilsio naktį, parazitai, tvankus dvokiantis oras vėliau ar anksčiau turi padaryti savo, net jeigu šiaip kokia nelaimė neatsitiks ar netikėtai kas neužmuš. Kitokioje atmosferoje bręsta ta savaiminga žiauri lagerio gyvenimo psichika.
Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. Į visą kovos su giltine priemonių baisybę jis žiūri jau kaip į apsigynimo priemonę. Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. Jis jau nebejaučia priemonių šlykštybės, – jis tiktai nori gyventi. Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! Šitas kelias, ši psichinė padėtis lageryje yra tarytum normali, duodančioji toną padėtis. Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas besurasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas.
Ak, jeigu visi kaliniai suprastų vienas kitą, vienas kito neskriaustų, nemuštų, nevogtų – ir to maisto būtų visiem daugiau, ir tas darbas nebūtų toks prakeiktas, ir visas gyvenimas nebūtų toks pragaras!
Lengva pasakyti: jeigu būtų! O kas daryti, jeigu viso to nėra, jeigu vienas kitas susipratusių šimtas yra visiškai bejėgiai pakeisti aplinkumą, pakeisti gyvenamąją atmosferą, apmarinti plėšrųjį instinktą – pasilikti gyvu?!
Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimušia vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, – turi daugiau, negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse – niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nukrypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, – koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.
Galimas daiktas, lageryje visų baisiausia ir yra ši psichinė žmogaus būklė. Būklė, kurioje neišvengiamai dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile.
Viena, kas gera šioje aplinkoje, – kad visiškai išnyksta mirties baimė. Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. Ji nustoja čionai ir savo lyrizmo.
– Užmuš – tai užmuš, pakars – tai pakars, – kas čia tokio?
Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa – vis tiek pat.
Juos numirusius tučtuojau nurengia, užrašo numerį ant plikos krūtinės, asmeninius daiktus jiem tučtuojau pavagia.
Numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke, mediniame, esančiame netoli ligoninės. Sandėliukas – mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Niekas jų mirties priežasties netikrina, niekas jų neapžiūrinėja. Mirė – tai mirė, – kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim?!
Apžiūri tiktai numirėlių dantis. Jei benešant auksinių dantų jam nesuspėjo pavogti, juos išlupa surūdijusiomis replėmis SS vyras, – dalį dantų jisai atiduoda iždui, dalį – sau pasiima.
Atvažiuoja transporto vežimas, dešimties ar dvylikos kalinių tempiamas. Transporto darbininkai krauna lavonus į didelį juodą grabą. Tas grabas padarytas trim lavonam, bet įdeda į jį penkis šešis. Grabo viršus nebeužsidaro. Iš grabo iškištos lavonų pamėlynavusios, pajuodavusios rankos, sudžiūvusios it šakaliukai kojos kilnojas, vežimo supamos, ir maskatuojas, tarytum į save kviesdamos. Kai lavonų yra daugiau – juodojo grabo nebenaudoja. Tuomet lavonus stačiai krauna į vežimą, kaip pas mėsininką paskerstus paršus. Vieną šalia kito, vieną ant kito suverčia. Kartais vežamus lavonus pridengia sudriskusia gūnia, kartais ir be jos apsieina. Lavonam – visa vis tiek pat, o šiandien dar tebesantiem gyviem dėl to nei šilta, nei šalta, – koks skirtumas?
Balys Sruoga memuarų romanu „Dievų miškas“ ne tik liudija nacizmo baisumus, bet ir analizuoja šios mirties kultūros reiškinius, skatina suvokti žmogaus nužmogėjimą sukėlusias priežastis. Šita problema išryškinama jau antroje knygos dalyje, kurioje svarstoma – kaip baroko kultūra tampa barakų kultūra.
Baroko ir barakų kultūros B. Sruogos knygos kontekste – metonimiškos sąvokos: barokas čia yra daugiau nei barokas, kurį rastume meno ir kultūros sąvokų apibrėžimuose, ir barakai reiškia kažką kita, ne vien įkalinimo statinius. Be to, tokia barakų kultūra neegzistuoja ir iki Sruogos knygos šis žodžių junginys apskritai buvo nežinomas.
Įsiskaitykite į antrąją knygos dalį ir paaiškinkite, kokios yra abiejų „kultūrų“ reikšmės.
Jūsų rašinio ar pranešimo tema galėtų būti metaforiška, atitinkamos stilistinės išraiškos: „Dievai ir demonai Balio Sruogos prisiminimų knygoje“.
Be alinančio darbo Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinius pakirsdavo badas, ligos, epidemijos, nepaprastai blogos sanitarinės sąlygos. Bene pats svarbiausias žmogaus rūpestis šioje mirties teritorijoje buvo maistas.
Perskaitykite atitinkamą knygos dalį (XXXIX. Lageriška mityba) ir apmąstykite, kuo virsta išbadėjęs žmogus. Įsigilinkite į kūrinio detales: kokį maistą gauna kalinys, kaip jis yra dalijamas, kaip jo prasimanoma ir pan.
Jūsų rašinio tema galėtų būti: „Kova už būvį Balio Sruogos „Dievų miške“.
Aptarkite Balio Sruogos memuarinės knygos kalbos ypatybes. Turinio požiūriu pasakojimas dažnai primena inventorizaciją: yra tikslus, detalus, konkretus. Kokia ši pasakojimo funkcija?
Tuo pačiu metu pasakojimas stilistiškai ornamentuotas: metaforiškas, ironiškas, pasižymintis gausiais epitetais. Faktinė realybė tokiame pasakojime įgauna grotesko formas.
Remdamiesi kūriniu aptarkite jo kalbą rašinyje: „Tikrovės ir meniškumo sąveika „Dievų miško kalboje“.
Užduotis baigta!
