Kaip interpretuotumėte Garšvos įsivaizduojamą Paskutinįjį teismą, vykstantį biblinėje Juozapato pakalnėje? Prieš ką protestuojama Škėmos tekste? Ar ultimatyvus reikalavimas paklusti tikinčiųjų taisyklėms neprimena tokio pat ultymatyvaus saugumiečio Simučio reikalavimo tapti lojaliu socialistinės visuomenės nariu? Ką reiškia būti „ieškančiuoju“? „Susirenkama Juozapato pakalnėje. Atvažiuoju mėlynuoju autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas. Vairuotojas neatsako į mano klausimus, bet aš nepykstu, nevalia kalbėtis su vairuojančiuoju. Man nerodomi prabėgantieji vaizdai. Autobuso langeliai nepermatomo stiklo. Ir vairuotojas atskirtas juoda medžiaga. Pagaliau sustojama. Išlipu. Autobusas nuvažiuoja. Cementu išlieta pakalnė Juozapato. Ji aptverta mūrine siena. Ji - kambario dydžio. Prasiveria varteliai sienoje, ir į pakalnę įeina trys teisėjai. Jie apsivilkę teisėjiškais drabužiais, balti žabo išryškina pergamentinius veidus. Vidurinysis atsiverčia storą knygą ir prašneka. „Jūsų pavardė?“ „Antanas Garšva.“ „Profesija?“ „Poetas ir nevykęs žemės gyventojas.“ „Jūsų pasaulėžiūra?“ „Nesuformuluota.“ „Kokioje pasaulėžiūroje esate gimęs?“ „Formaliai – tikinčiųjų, bet – – –“ „Komentarai nereikalingi“, nutraukia, teisėjas. „Jūs vykdėte tikinčiųjų įsakymus?“ „Aš, galimas daiktas, nevykdžiau jų dogmatiškai, bet – – –“ „Be komentarų“, vėl nutraukia teisėjas. „Ar vykdėte įsakymus taip, kaip jus mokė?“ „Atrodo, ne.“ „Labai gerai. Pagal aštuntąjį paragrafą, – jūs pasmerktas sunaikinimui. Dėkui už atsakymus.“ „Ar galėčiau sužinoti aštuntojo turinį?“ „Tai ilgokas paragrafas. Trumpai. Sunaikinamas kiekvienas, kuris nesilaikė įsakymų. Pavyzdžiui. Tikintysis – tikinčiųjų, netikintysis – netikinčiųjų, melagis – melagiškųjų, žmogžudys – žmogžudiškųjų, bailys – bailiškųjų, moralistas – morališkųjų. Gi įsakymus vykdžiusieji perkeliami į dangų.“ „Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus.“ Dabar trys teisėjai ritmingai nusikvatoja. Lyg operos choristai“. „Šitokia kategorija neegzistuoja Juozapato pakalnėje.“ „Atleiskite. Dar vienas klausimas. Kodėl mane atvežė mėlynuoju autobusu? „Ši spalva. sukelia viltį,“ Bet teisėjai nespėja atsakyti. Antanas Garšva jau apačioje, durys prasiveria, ir duryse – starteris.“
Kuo ypatinga, neįprasta Baltos drobulės struktūra? Kokiu tikslu autorius stabdo pasakojimo eigą įterpdamas į ją kitu laiku, kitoje erdvėje nutikusius įvykius, patirtus pojūčius, įsisąmonintas tiesas?
Savo autobiografijoje Škėma mini dramatišką išbandymo situaciją, ištikusią jo kartą besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, kai teko rinktis tarp trijų galimybių: pasilikti Lietuvoje ir susitaikyti su antrąja sovietine okupacija, pasipriešinti jai ginklu prisijungiant prie partizaninio judėjimo arba pasitraukti į Vakarus. Škėma savąjį pasirinkimą komentuoja labai žmogiškai, paprastai, nesistengdamas savęs pateisinti ir nesidėdamas esąs didvyris. Kartu su neslepiama ironija vertina išeivių patriotų, ypač buvusių karininkų, mėginimą pateikti save kaip herojus.
Akivaizdu, kad karo pabėgėliams lietuviams jų emigravimas iš Lietuvos buvo skausminga patirtis, kaltės jausmas kankino daugelį iš jų. Graužatis dėl neišpildytų pažadų Lietuvai atvirai deklaruojama viename skaudžiausių Aisčio egzodo laikotarpio eilėraščių „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs...“.
O kaip Jūs vertinate 1944 m. Lietuvoje susiklosčiusią pasirinkimo situaciją? Kuris sprendimas Jums atrodytų buvęs tinkmiausias? (Vertindami istorinę situaciją turėtume nepamiršti visų to laikotarpio aplinkybių: Lietuvos gyventojai jau buvo išgyvenę 1940 m. sovietinę okupaciją, 1941 m. trėmimus, tad retas kuris teturėjo iliuzijų išlikti nepaliestas artėjančių represijų).
„1944 m. kartu su šeima sėdėjau prie Kybartų akt. J. Palubinsko giminių globojamas ir laukiau – dievai žino ko. Ten pat man paaiškėjo, kad mano heroizmas ribotas. Vienas buvęs lietuviškos kariuomenės kapitonas pasiūlė man keliauti į Žemaitiją, pas besiorganizuojančius partizanus. Neišlaikiau šito žygio ir su šeima atsidūriau Vokietijoje. Todėl skeptiškai vertinu išeivijoje esančių kariškių skelbiamą heroizmą: jis nėra pirmos rūšies. Pirmaeiliai herojai žuvo ir žūsta Lietuvoje. Gal dėl netinkamos kondicijos, treningo stokos ir reikalingumo svetur – pateisinama civilių Lietuvos gyventojų išeivija. Bet jie tebus antraeiliai herojai. Kartais aš prisimenu mano kapitono riestanosį veidą. Jis įsidėjo į kišenes kelis sumuštinius, užtaisytą pistoletą, dvi ropes, ramiai atsibučiavo su šeima, ir nužingsniavo pavojingais keliais, tarytum į manevrus.“
(A. Škėma, „A. Škėmai – 40 metų“, Draugas, 1951.)
JONAS AISTIS
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės -
Liko netesėti mūsų pažadai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę -
Liko netesėti mūsų pažadai…
Thompson, 1948.1.13.
Svarbiausias Škėmos veikalas, romanas Balta drobulė, parašytas 1952-1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, o jam pasirodžius 1958-aisiais daugelio skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi. Kas šokiravo išeivijos skaitytojus?
Kalbėdamas apie kūrybinį procesą, 1953 metais Antanas Škėma teigė: „Neperseniausiai buvau įpuolęs į puikybę, kai vienas iš recenzentų mano „Giesmę“ apšaukė šizofreniška. Maniau, esu apdovanotas didžiųjų genijų kibirkštėle. Aplankiau net dvejis gydytojus, išžiūrėję mano akis, išstuksenę kelius ir provokaciniai išklausinėję – tesurado manyje tik paprasto nerviškumo žymių, būdingų tiems augalams, kuriuos persodino sodininkas mėgėjas.“ Pasvarstykite, ką Škėma turi omenyje kalbėdamas apie negrabiai persodinto augalo situaciją? Ar tai jo individualios būsenos, ar visos išeivijos situacijos apibūdinimas? Kaip manote, ar šiandienos emigrantai susiduria su persodinto augalo prigijimo problema?
Viena iš romano Balta drobulė pasakojimo plotmių - nepilna para iš lietuvių poeto ir Niujorko viešbučio keltuvininko gyvenimo – sukurta pasitelkus sąmonės srauto literatūrinę techniką. Kaip manote, kodėl Škėma pasitelkė būtent tokį rašymo būdą? Kokių pranašumų jis suteikia?
„Man beliko keturiasdešimt minučių. Ir seks pusė valandos pertraukos. Aš surūkysiu dvi cigaretes. Pasišnekėsiu su Stanley. Be baltų pirštinių. Gerai. Didelė ramybė staiga apniko mane. Man net malonu važinėtis keltuvu. Mano svečiai simpatingi. [...] Didelė ramybė staiga apniko mane. Aš suvokiu dykumą. Smėlys, atsiskyrėlio ašutinė, perdžiūvę lapai šnera, išblukus palapinė, o medituotojau, tu laimėsi Dievo malonę, Šventoji Dvasia paukščiu sukinėjasi virš tavo galvos, o geometriniai šviesos spinduliai įsibeda į tavo širdį. Ekstazė. Nėra proto, nėra sąmonės, nėra graikiškųjų idėjų, nėra rytietiško fatumo. Nublokštas gnostiškasis Demiurgas – virpąs velniūkštis, persigandęs ir susigūžęs. Šventoji Dvasia, neįžvelgiama išmintis Tavo geometriniuose šviesos spinduliuose, jie nubraižyti pagal liniuotę kupoluose. Up and down, up and down. Akmens ridenimas ramina. Aš mėgstu beprasmiškumą. Žmonės įeina, žmonės išeina. Ar man suprasti visatos stipinų sukimąsi?“
Kūrybinė užduotis:
Vytauto Kubiliaus teigimu sąmonės srautas, arba vidinis monologas, tai „XX a. moderniosios prozos pasakojimo forma, įvedanti skaitytoją į personažo vidinę kalbą, adresuotą sau pačiam, kurianti estetinę iliuziją, kad personažo psichikos pulsavimai tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, formuoja kūrinio kompoziciją, ritmiką, intonacijas. [...] Autoriaus regėjimo taškas užsklendžiamas iracionalioje neverbalizuotų būsenų, biologinių instinktų, neurozių, sapnų, nuojautų, prisiminimų, vaizdinių ir sąvokų maišatyje, kurios spontaniškumas tampa vaizdavimo tikslu ir estetine motyvacija.“ Pasitelkę sąmonės srauto literatūrinę techniką sukurkite prozos miniatiūrą tema „Kiekvienas yra kažkas kitas, niekas nėra jis pats“ (Martinas Heidegeris). Pasistenkite kiek įmanoma tiksliau užfiksuoti nevaržomai minčių eigai būdingą asociatyvumą, minties šuolius, fiziologinių pojūčių įsiterpimą į mąstymo procesą ir pan.
