Iš kelių dalių susideda romanas, kas jose pasakojama? Glaustai perpasakokite siužetą.
Kuo pradedamas romanas, koks pasirodo Merso pačioje romano pradžioje?
Kaip apibūdintumėme pasakojimo būdą? Ar esama analizės, jausmingumo, aprašinėjimo?
Kada, kokioje situacijoje pirmą kartą tekste prabylama apie kaltę? Ar dažnai ir kokiose situacijose vėliau romane kartojasi kaltės motyvas? Kodėl romano autoriui svarbi kaltės problema? Kokiu aspektu analizuojama kaltė?
Ar pirmajame skyriuje pasakojant apie motinos laidotuves nors žodžiu užsimenama apie motiną, netektį, skausmą ar liūdesį? Kaip manote, kodėl?
Kada tekste pirmą kartą užsimenama apie padėtį be išeities, kuri vėliau visu ryškumu pasirodo paskutiniame skyriuje kaip pasmerktojo myriop situacija? Kodėl Kamiu svarbi yra padėties be išeities problema? Kokiame kontekste ji svarstoma jo filosofinėje esė „Sizifo mitas“?
Kaip pakomentuotumėt II skyriaus pabaigos frazę: „Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė“?
Kuo antroji romano dalis skiriasi nuo pirmosios? Kaip pasikeičia pagrindinis veikėjas, pasakojimo maniera?
Už ką yra teisiamas Merso? Kokius kaltinimus jam pateikia prokuroras? Ar jie Jums atrodo pagrįsti, logiški?
Egzistencialistai manė, kad tiesa apie būtį išsakoma ne tezėmis, o individualaus patyrimo perteikimu. Todėl ir Kamiu, ir svarbiausi prancūzų egzistencinės minties kūrėjai – Žanas Polis Sartras, Simona de Bovuar – be filosofinių kūrinių rašė ir romanus bei pjeses, stengdamiesi paveikti skaitytojų arba žiūrovų emocijas. Ar įžvelgtumėte idėjinių panašumų tarp Kamiu filosofinės esė „Sizifo mitas“ ir jo romano Svetimas (paskutiniojo jo skyriaus)? Kokia svarbiausia, pagrindinė mintis teigiama abiejuose kūriniuose?
Kaip metaforiškai galėtume traktuoti Merso būdravimą, laukiant aušros? Kokią filosofinę prasmę būdravimui Kamiu suteikia savo esė „Sizifo mitas“?
Kaip Merso reaguoja į kunigo įkalbinėjimą atgailauti? Pasikliauti Dievu? Ar Merso atsakymas – „O aš nenoriu, kad man padėtų“ – primena egzistencinę Sizifo laikyseną filosofinėje šio mito traktuotėje Kamiu esė „Sizifo mitas“?
Ar Merso gali būti vadinamas absurdo žmogumi? Ką ši sąvoka reiškia Kamiu filosofinių idėjų kontekste? Ir Svetimas, ir „Sizifo mitas“ baigiami optimistine gaida – abiejų šių tekstų herojai pasijunta esą laimingi. Kas suteikia jiems laimės pojūtį?
Ar Jums priimtina atrodytų Merso personažo elgsena, pasaulėžiūra, vertybinės orientacijos? Kuo jis Jums yra patrauklus/ atstumiantis?
