Kurie teiginiai apie Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos biografiją yra teisingi

Marija Pečkauskaitė yra kilusi iš žemaičių bajorų šeimos.
Marija Pečkauskaitė – viena iš nedaugelio Žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjų moterų.
Vaikystėje tėvų namuose Marija Pečkauskaitė vartojo lenkų kalbą, lietuvių kalbos pradėjo sąmoningai mokytis ankstyvoje jaunystėje, paskatinta tautiškai angažuoto bičiulio Povilo Višinskio.
Šatrijos Ragana debiutavo XX a. pradžioje, panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą.
Marija Pečkauskaitė yra viena pirmųjų profesionalių lietuvių pedagogų.
Marija Pečkauskaitė dvejis metus studijavo Šveicarijos universitetuose, čia klausėsi literatūros, filosofijos, teologijos, pedagogikos kursų.
Iki I pasaulinio karo pradžios Marija Pečkauskaitė mokytojavo Žemaitijos dvarininkų šeimose, keleris metus dirbo mokytoja ir auklėtoja pirmojoje lietuviškoje pradinėje mergaičių mokykloje – Marijampolės „Žiburio“ progimnazijoje.
Susikūrus Lietuvos Respublikai, Marija Pečkauskaitė dėstė literatūrą ir pedagogiką Lietuvos universitete Kaune (vėliau VDU).
Paskutiniuosius gyvenimo metus Šatrijos Ragana praleido mažame Žemaitijos miestelyje, kur šalia kūrybos daug dirbo kaip labdarė ir švietėja.

Rašytojo pasirinktas pseudonimas yra ir asmeninės autoriaus savivokos ženklas, rašytojo tapatybės interpretacija. Pažymėkite galimas Marijos Pečkauskaitės pasirinkto slapyvardžio Šatrijos Ragana motyvacijas ir reikšmes

Slapyvardis yra susijęs su rašytojos kilmės vieta – Žemaitija, Šatrijos kalnu (Luokės piliakalniu) dabartiniame Telšių rajone.
Rašytoja, pasirinkusi tokį slapyvardį, išreiškė solidarumą su skriaudžiamomis moterimis, kadangi slapyvardis primena, jog viduramžiais jos būdavo žiauriai baudžiamos, apkaltinus raganavimu.
Slapyvardis nurodo į vieną aukščiausių Žemaitijos piliakalnių, todėl jis liudija kūrybines rašytojos ambicijas – būti geriausia lietuvių prozininke.
Slapyvardis kūrybą susieja su „raganavimu“ – kerėjimu, užbūrimu, paslaptingu veikimu; taip nusakoma kūrybinė galia.

Kūrybos centre atsiduria žmonių vidiniai išgyvenimai, kuriami individualūs charakteriai.
Kūrinių veikėjai paprastai yra atpažįstami socialiniai tipai, jų charakteris paaiškinamas visų pirma socialinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis.
Kūrinių veikėjus charakterizuoja visų pirma jų išgyvenamos būsenos, apmąstymai, individualios patirtys, mažiau – išorinis veikimas ir jo priežastys ar aplinkybės.
Kūryboje daug dėmesio skiriama socialinei problematikai – visuomenės santvarkos netobulumui atskleisti.
Kūriniams būdingas idealistinis pasaulėvaizdis, viena jo apraiškų – begalybės ir grožio ilgesys.

Kūrinyje vaizduojamas istorinės Lietuvos bajorijos gyvenimas, jų kova dėl Abiejų Tautų Respublikos išvadavimo iš Rusijos imperijos
Pagrindinė kūrinio tema – žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas ir vertė, individualios patirties reikšmė.
Apysakos veiksmas vyksta XIX a. viduryje, 1863 m. sukilimo išvakarėse.
Pagrindiniai kūrinio veikėjai – Žemaitijos provincijos dvarininkų šeima – tėvai Liudvikas, Marija ir jų trys vaikai – Irutė, Nika, Jonelis.

Pasakojimas kuriamas trečiuoju asmeniu, pasakotojas nėra vaizduojamų įvykių dalyvis.
Pasakojimas yra fragmentiškas, jo įvykiai nėra nuosekliai susieti priežasties–pasekmės ryšiais.
Atskiri pasakojimo epizodai skiriasi savo stilistika ir pasižymi kalbine įvairove: kūrinys parašytas bendrine lietuvių kalba su fragmentais, sukurtais žemaičių tarme ir vietine, žemaičių bajorų vartota lenkų šneka.
Pasakojime detaliai aprašinėjama Žemaitijos dvarininkų šeimos buitis – dvaro pastato išvaizda ir vidinis planas, interjeras, parkas, apranga.
Pagrindinės kūrinio veikėjos Marijos paveikslas sukuriamas, vaizduojant jos santykius su aplinkiniais žmonėmis ir atskleidžiant jos vidinį pasaulį – apmąstymus, asmeninę patirtį – dienoraštiniuose užrašuose. Taip sukuriamas asmenybės sudėtingumo, jos nepažinumo kitiems įspūdis.
Kūrinyje pirmąkart lietuvių literatūroje panaudota sąmonės srauto technika.
Lyrinė apysakos įžanga nurodo, kad tolesnis pasakojimas kuriamas kaip praėjusio gyvenimo atsiminimas.