Atlikite užduotis.S
Kiekviena literatūros rūšis ir žanras turi savus išteklius vaizduoti pasaulį, kurti meninį vaizdą. Sugretinkite K. Donelaičio poemos „Metai“ ištrauką ir Maironio eilėraštį „Pavasaris“. Aptarkite, kuo skiriasi sukurtas gamtos vaizdas epiniame ir lyriniame tekste? Kuo ypatingas kiekvieno teksto kalbantysis (pasakotojas, lyrinis subjektas), jo intonacija? Ką pavasario gamtoje „mato“ epinis pasakotojas, ir ką – lyrinis subjektas? Koks kalbančiojo požiūris į tai, ką jis sako?
Kristijonas Donelaitis
PAVASARIO LINKSMYBĖS
Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.
Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,
Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
Maironis
PAVASARIS
Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vėversiai,
Čyrena, sparneliais plasnoja.
Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų –
Vainikų eilė pirmutinė.
Taip giedra ir linksma!
Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!
Perskaitykite Maironio eilėraštį „Išnyksiu kaip dūmas“. Jame apmąstoma žmogaus gyvenimo trapumo, laikinumo tema, keliamas klausimas apie žmogaus gyvenimo, jo darbų prasmę, žmogaus vardo atmintį, apie kūrybos likimą. Palyginkite Maironio eilėraščio mintis su tos pačios temos Baroko epochos eilėraščiu – M. K. Sarbievijaus ode „Publijui Memijui“. Kuo skiriasi šiuose eilėraščiuose išsakyti požiūriai į žmogaus darbų tvarumą laike?
Aptarkite upių simboliką Maironio vertime iš A. Mickevičiaus ir eilėraščiuose: „Vilija (Neris). Iš Mickevičiaus versta“, „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“. Kodėl šiuose eilėraščiuose pasirinktos vaizduoti būtent upių poros? Kokį Lietuvos krašto vaizdinį jos padeda sukurti? Prisiminkite upių šeimos vaizdinį J. Radvano poemoje „Radviliada“ (I d. p. 70-71; eil. 47-49, 71-96) ir sugretinkite jį su Maironio eilėraščiais. Koks asmens ryšys su vieta yra teigiamas šiuose tekstuose, pasitelkiant upių simboliką?
Perskaitykite Salomėjos Nėries eilėraštį „Maironiui“ iš rinkinio „Prie didelio kelio“ (nuoroda į el chrestomatiją). Prisiminkite šio rinkinio parašymo aplinkybes ir knygos likimą, išsiaiškinkite eilėraščio autobiografinius motyvus (nuoroda į el chrestomatiją, 12 kl. II dalis, 403-405). Apsvarstykite, kaip suprantate eilėraščio subjektės norą pasiteisinti, pasiaiškinti dėl savo gyvenimo, dėl apsisprendimų? Dėl ko ji išsisako būtent Maironiui? Kodėl tai yra svarbu?
Perskaitykite Maironio eilėraščio „Vilnius“ pirmąją publikaciją (Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1892 m.) ir galutinę eilėraščio redakciją (1927). Aptarkite, kuo skiriasi šie tekstai grafikos, rašybos, leksikos, poetinės raiškos požiūriu. Kuriuos teksto elementus poetas redagavo? Pasvarstykite, kaip pakeitė teksto prasmę perrašyta eilėraščio pabaiga? Eilėraščio variantus skiria 35 metai. Kas pasikeitė per tą laiką Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime? Kaip tuos pokyčius liudija šie tekstai?
VILNIUS
(Naktis)
Antai, pažvelgki, tai Vilnius rumais
Dunkso tarp kałnų płaczei!
Naktis jį rubais jůdais lyg‘ dumais
Dengia!.. jis miega gilei!
Kamę tas garsas, kuriů skambėjei?
Kamę galybė ir pranokėjei?
Kur tavo, Vilniau, tiue spindulei,
Kureis szvietei Lietuvai musų tėvynei?
Negreit su saulę iszausz dar rytas!
Miega aplinkui naktis!
Ar norint mėnů baiłus, iszvytas
Isz debesų neužszvis?
Brangu nors kartą iszvysti pilę,
Anie kur amžei užmigę tyli,
Kad Vilnius buvo musų akis,
Kad szvietė jis Lietuvai musų tėvynei!
Ko teip nuliudai? Ko mant krutinės
Aszara dreba gaili?
Gailies gal, amžius didžius atminęs,
Ar gal prieš naktį drebi?
Atminki ėsas didvyrių kraujo!
Negąszcziok veido pasaulės naujo!
Laikai juk mainos: spaudžia pikti,
Užszvis kiti Lietuvai, musų tėvynei!
(1892)
VILNIUS
[prieš aušrą]
Antai pažvelgki! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais tamsiais, kaip dūmais,
Dengia! Jis miega giliai!
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei Lietuvai, mūsų tėvynei?
Negreit su saule išauš dar rytas!
Miega aplinkui naktis.
Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas,
Iš debesų tenušvis...
Norėtum brangią išvysti pilį,
Kur garsūs amžiai užmigę tyli,
Kai Vilnius buvo mums kaip akis,
Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.
Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės
Ašara krinta griaudi?
Gailiesi, amžius didžius atminęs?
Praeitį brangią liūdi?
Žiūrėk, rytuose aušra jau teka
Pabudę paukščiai pagiriais šneka;
Laikai juk mainos: slėgė pikti, -
Nušvis kiti
Lietuvai, mūsų tėvynei.
(1927)
Perskaitykite Maironio eilėraštį „Vakaras. Ant ežero Keturių kantonų“ ir Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Tarp dviejų aušrų“. Kokiems meno stiliams priklauso šie kūriniai? Abu eilėraščius sieja ta pati tema: susimąstymas, meditacija vakarą, leidžiantis saulei, kai dieną keičiant nakčiai žmogus pamato savo pasaulį, savo situaciją nekasdienišku žvilgsniu. Palyginkite abiejų eilėraščių subjekto būseną ir jos raišką, laiko ir erdvės bruožus. Gretindami eilėraščius pasvarstykite, kaip, keičiantis meno stiliams, keičiasi pasaulio suvokimas poezijoje.
VAKARAS
Ant ežero Keturių kantonų
Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu.
Saulė už Alpių leidos sutingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.
Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.
Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.
Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis.
Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!
Ten, kur palangėms stiepias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai,
Ten, kur sesutės rūta dabina
Kasas nuo mažens,
Kur juodbėrėlį brolis augina
Balnot ant rudens,
Ten, kur Dubysa mėlyna juosta
Banguoja plati!..
Ko, ašarėle, ko tu per skruostą
Kaip perlas riedi?
Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai,
Ir po tiek metų pats savęs klausi:
Tai vien tik sapnai?
Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!
1904 [1927]
TARP DVIEJŲ AUŠRŲ
Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka.
Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys, -
ir jų regėjimais žaviesi tu pats,
patirdamas tolimą,
paslaptingąją,
nesibaigiamąją,
vientisą būtį.
Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą,
bet vakarų atošvaistos atgyja tavy
kaip seniai girdėtų
giedojimų aidai.
Visi daiktai kaip blankūs šešėliai
dvilypuojasi tavo regėjime,
ir tu nebežinai,
kokiu vardu juos vadinti.
Tavo paties būtis
nykiais aidėjimais skrenda atgalios, –
ir tau be galo liūdna.
1927 [1936, 1956]
Perskaitykite tekstus iš Kazio Binkio žaidybinių parodijų ciklo „Penki pavasariai“ (Maironiškas, Keturvėjiškas) ir eilėraštį „Donelaitiškas“. Aptarkite, kokius stiliaus bruožus imituoja parodijų autorius. Pasirinkite temą ir parašykite prozos vaizdelių, miniatiūrų ar eilėraščių ciklą, žaidybiškai imituodami Jūsų pasirinktų autorių stilių, tarp jų ir Maironio.
DONELAITIŠKAS
Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn.
Diegų prilindo ir vabalų visokių pribyrėjo.
O kur toliau, kur pamiškėje,
Tai laukai atrodo lyg aptemę,
Lyg rūkas draikosi, liūliuojamas vasario vėjo.
Laukai ir pievos, miškai, irgi visi kitoniški dalykai
Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko,
Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.
O saulė vis skaistėja ir didėja.
Ji savo šilma viską įgali.
Sugrėžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašigalį, –
Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.
Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.
Ir žiurkėms, ir šeškams, ir pelėms ir širmuonėliams,
Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,
Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams
Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaigiamomis dujoms.
Ir tu, žmogau niekings, išgerk, kiek tau priklauso,
Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermiderį.
Žinok, jog sauso nieks neklauso, –
Išgerk pavasario sulos
Ir stok į vidurį.
MAIRONIŠKAS
Pavasario saulė nušvito meiliai
Ir šildo lietuvišką žemę,
Kur mūsų prabočiai gyveno dailiai,
Kur ainiai stiprybę sau semia.
Pakilo į dangų aukštai vyturiai
Ir meldžias verksmingai už dūšias,
Už tuos, kurie krito karingai narsiai
Darbuose, kovose ar mūšiuos.
Lakštutės sesutės dainuoja dainas
Ir linksmina liūdną artoją,
Ir šiltas lietelis purena dirvas,
Kad būtų jam minkšta po kojų.
KETURVĖJIŠKAS
Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn
Su visais pavasariškais savo atributais.
Nubudę varlės baloje pasakė žiemai amen,
Ir matosi iš saulės snukio, jog šalčiams iš tiesų kaput bus.
Tad žmogau:
Savo liesą sielą vilk iš skrando
Ir – marš iš gryčios!
Žiūrėk – padangėje būriais skrenda
Debesų telyčios.
Šią naktį Grigo Ratai ašį nusilaužė.
Mėnuliui kiaušą pražiebė vandens nešėjas nėšiais,
Nes revoliucija dangun iš žemės audringai ataūžė.
Šventieji skirstosi ir dalos dangaus rėžiais.
Vienas pirmųjų Maironio kūrybos tyrinėtojų Juozas Tumas Vaižgantas atkreipė dėmesį į tai, kad Maironis pasižymi sugebėjimu glaustai, taikliai apibendrinti mintį, tad yra sukūręs nemaža poetinių aforizmų – įsimintinų frazių, kurios yra prasmingos, net ir išimtos iš eilėraščio konteksto. Nemaža jų Vaižgantas išrašė iš Maironio eilių savo knygoje „Maironis“, pavyzdžiui: „Kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs“, „Bet ar saulė kitaip patekėtų, / Kad jie pragarą mano regėtų?“. Parinkite iš Maironio eilių panašių aforistinių eilučių. Aptarkite, kas lemia jose minties įtaigą?
Parinkite Maironio poezijos citatų, kurios atskleidžia jo kuriamą tautiškumo sampratą. Palyginkite ją su ankstesnių autorių – K. Donelaičio, A. Baranausko – kūryboje išsakyta tautine savivoka.
Pasvarstykite, kodėl, Jūsų manymu, Maironio eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“ abejojama dėl žmogaus atminties ir jo kūrybos išlikimo laike? Pasiremkite Česlovo Milošo mintimis iš paskaitų ciklo „Poezijos liudijimas“. Parašykite rašinį: „Gyvenimas trumpas, menas ilgaamžis?“
Czesław Miłosz
POEZIJOS LIUDIJIMAS
Kadaise, seniai, kitoks gamtos stebėjimas – kasdienis, nemokslinis – teikė filosofams ir poetams perėjimo iš gyvenimo į mirtį metaforų. Buvo stebima, kaip lėliukė pasikeičia į drugį – taip kūną palieka išsilaisvinusi siela. Tasai sielos ir kūno dualizmas lydėjo mūsų civilizaciją daugybę šimtmečių. [...] Nuo Renesanso tąjį sielos ir kūno dualizmą palaikė dar ir kitas. Tai buvo užmaršties ir šlovės dualizmas, išreikštas sentencija ars longa, vita brevis [gyvenimas trumpas, menas ilgaamžis] ir didžiule paskata kokiu nors žygiu save įamžinti ainių atmintyje: ne visa miršta, non omnis moriar [ne visas mirsiu, Horacijus]. [...] Žinoma, užsitikrinti šlovę galėjo nedaugelis, taigi gyvenimo trumpumo ir meno ilgaamžiškumo principas yra aristokratinis, be to, pabrėžiama visuomenės reakcija, atgarsis, ne pats kūrinys. Palikuonių pripažinimas ir dėkingumas, net ir pavėluotas, po poeto mirties, tapo viena didžiųjų Vakarų civilizacijos clichés [klišių].Tačiau ji veikia tik tol, kol yra išsaugomas poezijos ryšys su „didžiąja žmonijos šeima“. XIX amžiaus antrosios pusės poezijoje įvyksta keistų dalykų – atsiskyrėliai, maištaujantyus prieš padorius piliečius, užuot pabrėžę meno ilgaamžiškumą – ars longa – iškelia jį taip aukštai, kad atima iš jo visus tikslus ir ima šlovinti jį patį savaime – l‘art pour l‘art [menas menui]. [...] Tuomet atlygis yra jau ne ainių pripažinimas, o poeto asmenybės realizacija [...].
1983.
Perskaitykite pateiktas ištraukas iš 1905 m. Maironio straipsnio „Mūsų kritikai ir kritikos“ – tuo metu, kai šis straipsnis rašytas, neseniai buvo panaikintas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, lietuvių viešasis gyvenimas tapo legalus. Po ilgų politinės ir kultūrinės priespaudos metų aktualia lietuvių visuomenės problema tapo viešosios erdvės kūrimas, jos kokybė. Aptarkite, kaip Maironis suvokė kritiką, jos vaidmenį viešajame gyvenime. Prancūzų filosofas Paul Ricoeur (Polis Rikioras) Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. yra įspėjęs, kad, jo manymu, vienas kebliausių lietuvių visuomenės laukiančių uždavinių – susikurti viešąją diskusijos sferą: „Bet svarbiausia [...] tai, ką Hannah Arendt vadina viešąja diskusijos sfera. Manau, šito jums kaip tik labai trūksta. Niekas to negali suteikti, tai ateina su patyrimu. Turite organizuoti diskusiją“. Apsvarstykite, su kokia kritika (visuomenės, kultūros, literatūros) susiduriate šiandieninėje viešojoje erdvėje? Kaip kritikos situacija pasikeitė nuo XX a. pradžios? Kas iš Maironio minčių tebėra aktualu?
Jonas Mačiulis-Maironis
MŪSŲ KROTIKAI IR KRITIKOS
...Jau ko, ko gero, o kritikų mums Dievas nepasigailėjo! Turime jų iki viršugalvio, iki ausims užkursti! Tikra perprodukcija! Tiesa, rimta, subrendusi, išmintinga kritika viešame gyvenime reikalinga: ji išaiškina ne vieną tamsų [neaiškų, nesuprantamą] dalyką, apsaugoja nuo vienpusiško žiūrėjimo, atskiria pelus nuo grūdų, nurodo tamsias ir šviesias kiekvieno darbo puses, o paženklindama klaidas, nemaža prisideda prie jų pašalinimo. ]...] Pas mus vienok kritika savotiškai suprantama: kritikuoti yra tai išpeikti, pažeminti, išnagrinėti mažiausius krislelius, tikrus ar išsvajotus, žmogų aptarti [paskelbti] net kokiu piktadėju [piktadariu], atimti jam visai norą darbuotis. [...] Kad tai mes daug reikalautumime patys nuo savęs, visai būtų nepeiktinas daiktas. Bet ne! Mes reikalaujame daug, labai kartais daug nuo kitų, o patys piršto pakrutinti nenorime, negut tik liežuvį. [...] ...Mūsų didžiausia liga – tai būdo sunkumas, kursai bėga nuo darbo ir visą naštą ir kalčią už nepasisekimą nuverčia ant kitų. O tuo tarpu mūsų reikalai labai ir labai dideli, ir juos gana gerai suprantame. Iš po ilgo amžiaus miego pabudę, dar tik pradedame susiprasti esanti atskira tauta; esame viešame tautų gyvenime kūdikiais; mūsų spėkos [jėgos] ir turtai labai menki; trūksta mums labai daug ant kiekvieno žingsnio; kur tik pažiūri, vien skylės matos, kurias reikia ant greitosios lopyti! O gyvenimas eina, nelaukia! Ypatingai dabar suprantame savo neturtą, kada laikai taip nepaprasti: tiek kyla klausimų, vilčių, užmanymų, prie kurių neprisidėti, kuriuose nedalyvauti yra tai pasilikti užpakaly ir pakelti paskui nepataisomą pragaištį. (...) Prisiklausykime paprastoms [įprastoms] mūsų kalboms, o ne kartą ir laikraščių straipsniams! Išgirsime tiktai aimanavimą, kritikas, išmetinėjimą [priekaištus] vienas kitam: mes snaudžiame, niekas nieko nedaro [...]. Niekas stačiai nepaklausia savęs, o aš pats ką gero padariau?
Lietuvių laikraštis, 1905 m.
