Kokiems dviems kūriniams A. Mickevičius parinko epigrafus iš Viljamo Šekspyro dramos „Hamletas“? Kaip šie epigrafai susiję su A. Mickevičiaus kūrinių temomis ir medžiaga? Perskaitykite ištrauką iš VU profesoriaus Jono Sniadeckio straipsnio „Apie klasikinius ir romantinius raštus“ (Vilnius, 1818), kuriame jis iš šviečiamojo klasicizmo pozicijų vertina V. Šekspyro kūrybą. Pasvarstykite, kokią prasmę tokiame vertinimų kontekste turi A. Mickevičiaus pasirinkimas remtis šiuo rašytoju? Kurie J. Sniadeckio supeikti V. Šekspyro kūrybos bruožai buvo ypač vertinami to meto naujos literatūrinės kartos ir būdingi A. Mickevičiaus kūriniams?
Jono Sniadeckis
Apie klasikinius ir romantinius raštus
(Ištrauka)
Pirmasis anglų dramaturgijos kūrėjas Shakespeare‘as ją pasirinko kaip gyvenimo būdą: kartu buvo ir scenos aktorius, ir rašytojas. Jo laikais Anglijoje nebuvo teatrui skirtų pastatų, pjesės buvo rodomos tavernose ir smuklėse linksminant prastuomenę. Stokodamas kruopštaus išsilavinimo, pavyzdžio ir žinių, Shakespeare‘as šio pašaukimo griebėsi dėl sunkios padėties. Truputis lotynų kalbos, kai kurie italų ir Plauto kūrinių vertimai, istorinės knygos, šalies poezija, tais laikais Anglijoje klaidžiojusios apysakos ir romanai buvo visas jo žinių lobis ir rezervas. Stokojantys skonio, netašytų papročių ir surūgę žiūrovai, po reformacijos dar nenurimę religiniame fanatizme. Anglų kalba dar neturėjo nei gramatikos, nei patikimų taisyklių, šio rašytojo kūriniuose aptinkami šiurkštūs epitetai, patarlės ir neįprasti sąmojai, kuriuos vartojo liaudis, ir kurių daugelio net anglų mokslininkai šiandien nesupranta. Rašė paskubom, netaisydamas, netobulindamas ir nevertindamas, nes rašė ne spaudai, bet teatro poreikiui, ir kad į jį pasipiltų godi naujienoms prastuomenė. [...] Apskritai tariant, Shakespeare‘o pjesių daugelis scenų ir atskirai paimtų vaizdų yra puikūs, tikslūs ir nuostabūs, bet nė viena pjesė, paimta kaip visuma, nei tvarkinga, nei maloni. Tai žavesio ir pasibjaurėjimo statinys, sulipdytas iš imponuojančių bei gražių gabalų ir iš netašytų, grubių, bet šlykščių nuolaužų. [...] Čia kyla įdomus klausimas: ar Shakespeare‘as būtų taip rašęs, jei būtų žinojęs Aristotelio ir Horacijaus potvarkius, jei būtų gerai susipažinęs su graikų ir romėnų kūriniais, jei būtų skaitęs Racine‘ą ir Molière‘ą, apskritai tariant, jei būtų tiek išsimokslinęs ir apsišvietęs, kiek dabartiniai rašytojai?
Perskaitykite dramos „Vėlinės“ II dalies vėlių pasirodymo scenas (nuoroda į el. chrestomatiją). Kokias gyvenimo tiesas ir vertybes liudija vaiko („angelėlio“), piktojo pono, merginos vėlės? Atsižvelkite į kultūrines aliuzijas, susijusias su vaiko vėlės prašomo garstyčios grūdo ir pono patiriamos bausmės motyvais.
Naujasis Testamentas
Evangelija pagal Matą, 13 skyrius:
31 Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. 32 Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
[Pastaba: garstyčios Palestinoje užauga iki 4 m aukščio.]
Antikos žodynas:
Tantalas (gr. Tantalos), Sipilo miesto (Mažoji Azija) karalius, dievų bičiulis; norėdamas patikrinti, ar dievai visažiniai, užmušė savo sūnų Pelopą ir pavaišino dievus jo mėsa. Dievai atgaivino nelaimingąjį Pelopą. Tantalas turėjęs Hado karalystėje amžinai kęsti alkį ir troškulį. Tantalas stovėjęs iki kaklo vandenyje, o virš jo kaboję puikiausi vaisiai, tačiau toldavę nuo Tantalo tiesiamų rankų, o vanduo slūgdavęs nuo Tantalo burnos (vadinamosios Tantalo kančios).
(Antikos žodynas, vertė Rūta Kumžienė, Alfonsas Tekorius, Antanas Trakymas, Vilnius: Alma littera, 1998, p. 492.)
Palyginkite Adomo Mickevičiaus „Odę jaunystei“ ir Frydricho Šilerio odę „Džiaugsmui“. Vadovaukitės šiomis lyginamosios analizės gairėmis:
1) Atkreipkite dėmesį, kuo skiriasi Šilerio ir Mickevičiaus tekstų subjektai, jų kalbos būdas, kaip tai lemia temos raišką?
2) Abiejų tekstų pavadinime nurodyta idėja – jaunystė, džiaugsmas – interpretuojama kaip pasaulį atnaujinanti, perkeičianti galia. Kuo šios idėjos artimos, kuo savitos?
3) Aptarkite abiejuose tekstuose kuriamas naujo pasaulio vizijas. Kuriame tekste akivaizdžiau išsakomas politinio pasaulio pertvarkymo siekis?
4) Kaip paaiškintumėte abiejų tekstų pabaigoje pasirodančias skirtingas aliuzijas į Bibliją: kodėl Šilerio odė baigiama paskutiniojo teismo, o Mickevičiaus – pasaulio sukūrimo motyvais? Kaip toks tekstų finalas išryškina skirtingas pasaulio ir jo kaitos sampratas tekstuose?
5) Kaip manote, kuriame tekste teigiamas pasaulio atsinaujinimas yra radikalesnis?
6) Kaip manote, ar šios poetų idėjos buvo įgyvendintos tolesnėje Europos istorijoje?
7) Ką šios idėjos reiškia Jums asmeniškai ir šiandieninėje aplinkoje?
[Užduotis humanitarinio profilio gimnazijų moksleiviams]
Perskaitykite A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ invokaciją.
[Paaiškinimas: invokacija [lot. invocatio — kreipimasis, meldimas], senovės epinės poezijos kūrinio įžanginė dalis — poeto kreipimasis į antgamtinę būtybę (dažn. į mūzą), prašymas suteikti jam įkvėpimo, vadovauti kūrybai. TŽŽ]
Palyginkite A. Mickevičiaus invokaciją su literatūros tradicijos pavyzdžiais ir aptarkite, kaip A. Mickevičius šia tradicija remiasi – ką perima, ką perkeičia. Ką tai liudija apie A. Mickevičiaus kūrybines nuostatas, pasaulėvaizdį, literatūros stiliaus kaitą? Kaip keičiasi poemos pasakotojo figūra, invokacijoje išsakomas jo santykis su savo kūriniu, kūrybos impulsai ir šaltiniai?
Homeras
ODISĖJA
Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandas ėjusį drąsiai,
Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją išgriovė.
Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė
Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą
Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo.
Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško širdingai.
Per šventvagystę nelemtą visi ligi vieno pražuvo:
Baisūs kvailiai! Jie Helijo, dievo padangių aukščiausio,
Jaučius suvalgė, ir tas jiems atėmė grįžtamą dieną.
Visa tai, Dzeuso duktė, mums teikis dabar pagiedoti.
Vergilijus
ENEIDA
Žygį apgiedu ir vyrą, kuris iš Trojos pakrančių,
Bėgdamas nuo lemties, Italijon kitkart atvyko,
Ten, kur Lavinijaus krantas. Ilgai jį žemynuos ir jūroj
Blaškė galybė dievų dėl pykčio kerštingos Junonės.
Daug ir kariaudamas jis iškentėjo, kol, miestą įkūręs,
Lacijun Trojos dievus atgabeno. Taip jis davė pradžą
Genčiai lotynų, Albos senoliams ir aukštajai romai.
Mūza, tu priežastis man pasakyk, dėl ko įsižeidus,
Ko įširdus dievų karalienė be gailesčio vertė
Žymų dorybėmis vyrą kalnus kliūčių nugriauti,
Žygdarbių aibę atlikt. Ar dangiškos širdys taip rūsčios?
Jonas Radvanas
RADVILIADA
...Radvila! Patį dabar apdainuosiu, atmintinus darbus
tavo, Senoli, ir tau šią pierišką auką aukosiu.
Nors apie tavo žygius po Europą ir barbarų kraštą
garsas skersai išilgai iš trilypio rago pasklido,
ryšiuosi savo giesmėn vis viena, Didysis, sudėti
tavo garbingus vardus ir karus, ir šlovę nemarią.
Man dėmesinga pabūk, Kaliope, ir tujen, Erata,
ir apsakyk, kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį
vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,
gynė tėvynės žemes, ir pasakok, koks pragaištingas
viesulas siautė laukuos prie Ulos bei Ivansko dirvonuos.
Deivės! Priminkite man, kaip Livonijos garbę pakando
jo patarimai geri ir kaip Skitiją tramdė herojus!
Na, o mergelės, tada jūs ženklais palankiais palydėkit
kūrinį šį nes jis tau, įžymioji Lietuva, gimsta!
[pastaba: Kaliopė, Erata, mergelės – mūzos]
Kas yra tėvynė pagal A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ invokaciją?
Atkreipkite dėmesį į metaforinį palyginimą „kaip sveikata esi tu“, prarastos tėvynės grožio patyrimą, geografines detales, pasakotojo vaikystės prisiminimą ir poetinį kraštovaizdį. Neišleiskite iš akių aplinkybės, kad tėvynės motyvai pasirodo pasakotojo liudijime apie jo kūrybinę būseną, poemos rašymo impulsus. Kaip A. Mickevičius susieja tėvynės idėją su kūrybingumu? Kaip vertinate tokią sąsają?
Perskaitę baladę „Romantika“, dramos „Vėlinės“ II ir IV dalį, aptarkite romantinę „gyvosios tiesos“ sampratą. Pasvarstykite, kodėl protas, mokslinis žinojimas siejamas su negyvąja, o empatija, jausmas, intuicija, tikėjimas, gyvenimo patirtis – su gyvąja tiesa? Kaip „gyvoji tiesa“ susijusi su religiniu pasaulėvaizdžiu? A. Mickevičiaus baladėje „Romantika“ išsakomas pasipriešinimas mokslinio pasaulėvaizdžio, kaip vienintelio autoritetingo tiesos šaltinio, įsigalėjimui. Šią temą apsvarstykite, remdamiesi skaitytais XIX a. literatūros kūriniais ir Česlovo Milošo mintimis apie šio pasaulėvaizdžio įsigalėjimo pasekmes moderniojoje epochoje.
Česlovas Milošas (Czesław Miłosz)
POEZIJOS LIUDIJIMAS(1982)
(Ištrauka) Tik pagalvokime, kiek mūsų gyvenimo metų prabėga mokykloje. Ten, ne kur kitur, esame rengiami tam tikros civilizacijos dalyvių vaidmeniui. Kasdien ten esame indoktrinuojami, kad mūsų suvokimas nesiskirtų nuo amžininkų ir kad mums nešautų į galvą abejoti aksiomomis, pavyzdžiui, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Indoktrinacijos atmainos priklauso nuo politinės sistemos, tačiau visa planeta jau yra apimta mokslo kulto – to mokslo, kuris atsirado XVI–XVII amžiuje nedideliame Vakarų Europos lopinėlyje, – ir dėl to kinų, amerikiečių ar rusų vaikas gauna tas pačias, tik atskiestas ir populiariai išdėstytas žinias, kurių pagrindą sudaro Koperniko, Newtono ar Darwino atradimai. Sunkoka įsisąmoninti šio fakto keistumą, tai yra visišką pasaulėvaizdžių, galinčių varžytis su mokslo primetamais vaizdiniais, pralaimėjimą, taigi pralaimėjimą visų mąstymo būdų, kitokių nei vienintelis vakarietiškasis. Ir tik sarkastiškas paradoksalus protas, toks kaip rusų filosofo Levo Šestovo, pajėgus mums pasiūlyti akimirką susimąstyti, kuo skiriasi išsilavinimas, pavyzdžiui, jauno laukinio, kuris tiki dvasiomis ir burtais, ir šiuolaikinio vaiko (Šestovas tai rašė pačioje XX amžiaus pradžioje): Mūsų visuomenės vaikui atsitinka kitaip: jo galva neapsunkinta pasakų, jis žino, kad velnių ir burtininkų nebūna, ir pratina savo protą netikėti tokiomis melagystėmis, net jeigu savo sieloje jaučia potraukį tam, kas stebuklinga. Bet, kita vertus, iš pačios jaunumės jam suteikiama pozityvi informacija, kurios neįtikinamumas pranoksta bet kokius tauškalus, papasakotus pačių išradingiausių pasakininkų. Pavyzdžiui, jam sako – ir dar taip autoritetingai, kad nelieka jokios abejonės, ir negali likti, – kad Žemė nėra nejudanti, ką rodo akivaizdi patirtis, kad Saulė nesisuka aplink Žemę, kad dangus nėra kietas kūnas, kad horizontas tėra optinė apgaulė ir taip toliau. [Tokiu būdu, anot Šestovo, susiformuoja] kiekvieno mūsų polinkis tiesa laikyti tik tai, ką visa savo esybe jaučiame kaip melą. [...] Evoliucijos teorijos priešininkai, tvirtinantys, kad ji nesuderinama su Biblija, gerai nujautė pavojų, nes vaizduotė, kurią kartą aplankė evoliucijos grandinės vaizdiniai, jau yra prarasta tam tikro pobūdžio religiniams tikėjimams. Koperniko atradimas atėmė iš Žemės centrinę vietą visatoje, tačiau žinia apie žmogaus kilmę iš gyvulio buvo ne menkesnis sukrėtimas. Ne tik dėl to, kad buvo suabejota pačiu žmogiškosios būtybės atskirumu, bet ir dėl to, kad netiesioginiu puolimo taikiniu tapo žmogaus mirties prasmė. Gamta, neįsivaizduojamai švaistanti milijardus būtybių, reikalingų rūšiai išlaikyti, yra visiškai abejinga individo likimui. Paverstas jos dalimi žmogus taip pat tampa statistiniu vienetu, yra nebūtinas. Pradeda eižėti tikėjimas kiekvieno ypatingu pašaukimu, nusakomu išgelbėjimo ir pasmerkimo kategorijomis. Tarsi vieną, tradicinį, pasaulėvaizdį būtų užklojęs kitas – mokslinis, nesutaikomas su pirmuoju, ir tai keltų nuolatinį nerimą, kuris atsiranda, kai protas negali susidoroti su prieštaravimais ir pats sau ima priekaištauti dėl nuoseklumo stokos. Mokykloje prieštaravimus palaiko tokie dalykai kaip literatūra ar istorija, kuriose yra išlikusi užkoduota vertybių sistema, sunkiai suderinama su moksliniu objektyvizmu. [...] Biologijos pamoka sukėlė daugelį mūsų vaizduotės pakitimų, ir ne tik tų, kurie susiję su atskiro žmogaus likimu. [...] Gamtos dėsnių perkėlimas į visuomenės santykių sferą – pagrįstas ar ne – pasirodo kaip kažkas visiškai akivaizdaus. Aišku, beprasmiška kaltinti mokslą tuo, kad jo praktinės pasekmės skiriasi nuo mokslininkų ketinimų. Vis dėlto verta įsisąmoninti, kad mokslas ne tik prisideda prie kaskart vis galingesnių karinių žudymo priemonių tobulėjimo. Jis įsismelkia į patį bendruomeninio gyvenimo audinį, sukeldamas ten pokyčių, kurių masto dar aiškiai nesuvokiame. Sąmonių užteršimas vaizdais – mokslo išvestinėmis – yra analogiškas natūralios aplinkos taršai, kurią sukelia iš to paties mokslo kilusi technika. Taip, pavyzdžiui, the survival of the fittest savo suvulgarinta forma tapo brutalaus literatūrinio natūralizmo impulsu ir kartu sukūrė atmosferą, kurioje galėjo kilti sumanymas sunaikinti milijonus žmogiškųjų būtybių dėl tariamos visuomeninės higienos. Tas pats mokslas suteikė techninių masinio žudymo priemonių, taip kaip mažumėlę anksčiau tiekė skerdynių priemones per karą 1914–1918 metų apkasuose.
Perskaitykite A. Mickevičiaus dramos „Vėlinės“ IV dalį, išanalizuokite Gustavo išpažintį. Anot Česlovo Milošo, ji liudija „būdingą Mickevičiui sugebėjimą konkrečiais vaizdais įkūnyti aistros protrūkius“. Savais žodžiais papasakokite ir pabandykite paaiškinti, ką išgyvena dramos herojus. Neišleiskite iš akių jo kalbėjimo stiliaus, intonacijos, kūno kalbos, pažymėtos remarkose ir atsiskleidžiačios dialoguose.
Perskaitykite A. Mickevičiaus dramos „Vėlinės“ IV dalį, išanalizuokite Gustavo ir kunigo požiūrį į vėlinių šventę. Kuo skiriasi šių herojų religinė savimonė?
Pirmojoje savo poemoje „Lietuva“ (1888) Jonas Mačiulis, būsimasis Maironis, įrašė tokį A. Mickevičiaus ir jo kūrybos reikšmės lietuvių kultūrai vertinimą: „Ir jis, tėvyne, tave mylėjo, Nors nesuprato, jogei lietuvis Mylėti kalbą tur pranokėjų, Jog tautos būdu yr jos liežuvis [kalba]“. Savais žodžiais persakykite Maironio požiūrį į A. Mickevičių ir paaiškinkite jį, remdamiesi XIX a. Lietuvos kultūros istorija. Ar pritariate šiam požiūriui? Suformuluokite savo argumentus.
Įsižiūrėkite į Gedimino Jokūbonio paminklą A. Mickevičiui Vilniuje. Šis meno kūrinys – A. Mickevičiaus asmenybės ir jo ryšio su Lietuva interpretacija. Pasvarstykite, kokia ji? Su kuriuo A. Mickevičiaus kūriniu, jo subjekto būsena galima susieti skulptoriaus sukurtą A. Mickevičiaus figūros išraišką?
[Užduotis mokantiems lenkų kalbą]
Išnagrinėkite A. Mickevičiaus soneto „Stepy Akermańskie“ vertimus – Vinco Mykolaičio-Putino ir Sigito Gedos. Kuriame lietuviškame tekste ryškesni vertėjo autorinio stiliaus bruožai? Išrinkite eilutes ir poetines frazes, kuriomis vertėjai tiksliausiai perteikė originalo prasmę. Aptarkite atvejus, kai vertėjai nukrypsta nuo originalo leksikos ir sintaksės (sakinio ribų) – ar jiems pavyksta perteikti originalo poetinę prasmę?
AKERMANO STEPĖS
Aš įplaukiau į erdvę sauso okeano.
Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto;
Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto,
Iriuosi pro salas raudonojo bužano.
Tamsa tirštėja, niekur kelio nė kurhano.
Žvelgiu į dangų, ieškau žvaigždžių, mūs vedėjų;
Ten šviesiame ūke Aušrinė suspindėjo?
Tai blizga Dnestras, švinta ugnys Akermano.
Palaukim!.. Kaip tylu... Girdėt, kaip gervės traukia.
Nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų.
Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto, Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.
Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų
Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia
Vetė Vincas Mykolaitis-Putinas
AKERMANO STEPĖS
Aš įplaukiau į erdvę sauso okeano,
žolėn vežimas nyra ir kaip laivė nardo;
tarp šlamančių lankų ir tarp gėlių be vardo
apiplaukiu karolines salas burjano.
Migla jau krenta, niekur kelio nei kurgano,
dairaus žvaigždžių danguj, kurios kelius atvertų;
ten debesys žioruoja? ten Aušrinė vartos?
tai blyksi Dniepras, žiebias lempa Akermano.
Stokim! – kokia tyla! – gervės, girdžiu, danginas,
kurių net sakalo akis neprisitrauktų;
girdžiu drugelį supantis žolynuos,
arba žaltys slidžiu pilvu per žolę braukia,
tokioj tyloj! – veltui ausis išgirst mėgina
balsus iš Lietuvos. – Važiuokim, nieks nešaukia!
Vertė Sigitas Geda
Kūrybinė užduotis:
A. Mickevičiaus eilėraštyje „Akermano stepės“ ir poemos „Ponas Tadas“ invokacijoje atsiskleidžia tremtinio, emigranto, atsidūrusio toli nuo tėvynės, savijauta. XIX amžiuje tremties ir emigracijos reiškiniai buvo nauji, jų patirčiai ieškota išraiškos literatūroje. Šie reiškiniai tapo neatskiriama XX a. Rytų ir Vidurio Europos šalių gyvenimo dalimi totalitarizmo ir posovietinėje epochoje. Parašykite nedididelį poetinį, prozos, dramos ar esė tekstą apie XX a. tremtinio (-ų), to meto ar dabartinio emigranto (-ų) patirtį.
