Dramos „Vėlinės“ IV d. veikėjas Gustavas turi A. Mickevičiaus autobiografinių bruožų. Savo išpažintyje buvusiam mokytojui kunigui šis veikėjas cituoja A. Mickevičiaus ankstesnės kūrybos tekstus. Kurį A. Mickevičiaus tekstą cituoja Gustavas šioje ištraukoje:
Ir kam reikėjo tų pamokslų iškilmingų! Klausiausi žodžių jos tražių, skambių, didingų, [...] Uždegdavo kadais mane skambusis rimas, Prikeldavo anksti šlovės pasiilgimas. (Dainuoja) Jaunyste, kilk be atvangos Aukštyn, aukštyn kaip saulė! Ir nuo pradžios lig pabaigos Apžvelki šį pasaulį! Ji šiuos žodžius didžius išblaškė praeity! Iš visko liko tik lengvi šešėliai, Mažyčiai krislo trupinėliai, Kuriuos alsuodama įtraukia ji pati, Kuriuos maži drugeliai myli, – O ji ant dulkių tų statyt norėjo pilį!
Kurio A. Mickevičiaus teksto eilutė parafrazuojama A. Marčėno eilėraštyje:
Plikledis Katedros aikštėje
pasiklyst neįmanoma, - lauksi nelauksi – ateis ateistų kalėdos su kopiančios saulės grąža – užmokėta jausmingais, tuščiais sakinių statiniais, paauglystės svajonėmis, temstančio proto varža
čiuožkim, čiuožkim, - užšalus tėvynė, giliau – sekluma vos alsuojančiai sielai, - kažkas ten, po gruodžio ledu, amžinoj tėkmėje suvirpėjo, paskui – tik suma praeitųjų gyvenimų, - kur link, adomai, vedu
kur link raudu – išverkčiau iš lenkų kalbos, kaip antai: už sveikatą brangesnė, - beveik kaip baltakė pigi, tartum spiritus – siela, - ką jos akimis pamatai lietuvon atsimerkdamas – viešpatie, kaip tu sergi
nuo liežuvio nuslydęs krenti su mamom ir velniais, ir, nešventą mergelę palietęs, verti ją tyra, slidinėji po aikštę, lyg eitum vandens telkiniais bet nėra čia stebuklo – negali jo būti – yra
