Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11-12
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Viljamas Šekspyras / Mąstyk ir kurk / 1

1Klausimas

Atlikite užduotis. Vilijamas Šekspyras

Hamleto istoriją apie 1200 m. aprašė Saksas Gramatikas (g. apie 1140–1150, m. 1216) veikale Danų istorija. Perskaitykite Sakso Gramatiko istorijos santrauką – Viduramžių epochos istoriją, ir palyginkite ją su Šekspyro pateikiama Renesanso epochos istorija. Paaiškinkite, kaip istorijos pakeitimai sustiprina V. Šekspyro tragedijos „Hamletas" dramatiškumą. Palyginkite istorijas tokiais aspektais: įvykiai, laikas, personažai, personažų veikimo motyvai ir aplinkybės, problemos.

Brolis turi skystą priedangos legendą – pasak jo, Horvendilis (Šekspyras – senasis Hamletas) brutaliai elgėsi su savo kilniąja žmona, Geruta (Šekspyras – Gertruda); bet tikroji padėtis yra tokia, kad nuožmusis Fengas (Šekspyras – Klaudijus) turi pakankamai galios atsisėsti į brolio sostą, užgrobti jo karalystę, pasiimti žmoną ir išvengti bausmės. Vienintelė galima kliūtis yra jaunas Horvendilio sūnus Amletas (Šekspyras – Hamletas), nes visi šiame ikikrikščioniškame pasaulyje supranta, kad sūnus turi atkeršyti už savo tėvo nužudymą. Amletas yra dar vaikas ir niekam nekelia pavojaus, bet kai užaugs, jo pareiga bus aiški. Galvažudys Fengas šią griežtą bendruomeninio gyvenimo taisyklę taip pat supranta, ir, jei berniukas tuoj pat nesugalvos kokios nors gudrybės, jo gyvybė nė sudilusio skatiko neverta. Kad išgyventų bent iki tol, kol galės atkeršyti, Amletas dedasi išprotėjęs ir taip įtikina savo dėdę, kad jis niekada negalės būti pavojingas. Apsitaškęs purvais ir gleivėmis, jis sėdi prie židinio, apatiškai drožinėdamas pagaliukus [...]. Nors apdairusis Fengas ne kartą spendžia spąstus, kad įžiūrėtų sveiko proto, kurį slepia jo sūnėno silpnaprotystė, kibirkštis, Amletas sumaniai išlieka neatskleistas. Jis laukia savo progos ir planuoja. Išjuoktas kaip kvailys, iškentęs panieką ir pašaipas, jis pagaliau įstengia visą Fengo palydą sudeginti gyvą, o dėdę nusmeigti kalaviju. Jis sušaukia kilmingųjų susirinkimą, paaiškina, kodėl padarė tai, ką padarė, ir entuziastingai paskelbiamas nauju karaliumi. „Daug žmonių galėjai sutikti, kurie stebėjosi, kaip jis tokį gudrų sumanymą slėpė šitaip ilgai“.

(S. Greenblath Vilas ir pasaulio valia: arba Kaip Šekspyras tapo Šekspyru, Vilnius: Mintis, 2007, p. 291–292).