1Klausimas
Atlikite užduotis. Renesansas
Džovanis Piko dela Mirandola
KALBA APIE ŽMOGAUS ORUMĄ
Jau aukščiausiasis tėvas kūrėjas dievas pagal paslaptingus išminties dėsnius sukūrė šiuos pasaulio namus, kurie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybės šventovė. Viršdangišką sritį papuošė protu, eterio gelmes atgaivino amžinomis sielomis, o apterštas ir dvokiančias žemutinio pasaulio dalis užpildė gausybe visokių rūšių gyvūnų. Tačiau, užbaigęs darbą, kūrėjas panoro, kad būtų kas nors, kas pajėgtų įvertinti tokį didelį darbą, pamiltų jo grožį ir stebėtųsi jo užmoju. Taigi, sukūręs visus daiktus, (kaip liudija Mozė (Pr 1, 26) ir Timėjas), ėmė pagaliau galvoti apie žmogaus sukūrimą. Tačiau nebuvo nei joki opavyzdžio, pagal kurį būtų galėjęs sukurti naują palikuonį, nei lobyne nebuvo nieko, ką būtų galėjęs dovanoti naujajam sūnui kaip palikimą, nebuvo nei vietos dangaus skliaute, kur sėdėjo visatos stebėtojas. Jau viskas buvo užbaigta, viskas išskirstyta po aukščiausiasm viduriniąsias ir žemutines sritis. Bet neturėjo trūkti tėviškos galios paskutiniam palikuoniui, tarsi ji būtų išsekusi, nederėjo svyruoti jo išminčiai būtino dalyko atžvilgiu dėl to, kad nėra patarimo, nepritiko jo maloningai meilei, kad tas, kuris kituose turėjo garbinti dieviškąjį dosnumą, smerktų jį savyje. Pagaliau aukščiausiasis kūrėjas nusprendė, kad tas, kuriam jis negali duoti nieko savita, turėtų bendra su kitais visa tai, kas buvo būdinga atskiriems kūriniams. Taigi jis sutiko, kad žmogus – neaiškios išvaizdos būtybė, įkurdino jį pasaulio centre ir taip jam tarė: „Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, išvaizdą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valia ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių“.
Versta iš: Joannis Pici Mirandulae Opera omnia. – Basileae, 1557, p. 313–331.
Vertė Eugenija Ulčinaitė.
Mišelis de Montenis
ESĖ
PIRMA KNYGA
XIV skyrius
Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio į juos
(Ištrauka)
Sena graikų patarlė sako, kad žmonės kankinasi ne tiek dėl pačių dalykų, kiek dėl savo požiūrio į juos. Sunkus žmogaus gyvenimas labai palengvėtų, jei kas nors galėtų nustatyti, kad šitai tinka visur ir visada. Juk jeigu blogį suovokiame tokį, kokį patys sukūrėme, tai susidaro įspūdis, kad galime jo nepaisyti arba paversti jį gėriu. Jeigu daiktai mums paklūsta, tai kodėl tuo nepasinaudojus ir nepritaikius jų savo naudai? Jeigu tai, ką vadiname kančia, savaime nėra nei blogis, nei kančia, o tik mūsų vaizduotė suteikia jiems tokias savybes, tai išeina, kad mes patys galime jas pakeisti. Bet, turėdami pasirinkimo laisvę, mes kaip didžiausi kvailiai kabinamės į tai, kas mums teikia daugiausia sielvarto, ir suteikiame ligoms, skurdui ir gėdai aitrų ir bjaurų skonį, užuot priskyrę malonias savybes; likimas mus aprūpina tik žalia medžiaga, ir mes turime suteikti jai formą. [...] Laimingas tas, kas moka taip derinti savo reikmes, kad turto pakanka joms patenkinti be jo rūpesčio ir pastangų; laimingas tas, kurio rūpinimasis turto tvarkymu arba jo kaupimu neatitraukia nuo kitų užsiėmimų, labiau atitinkančių jo polinkius, ramesnių ir malonesnių. Taigi gerovė ir skurdas priklauso nuo mūsų požiūrio į juos; panašiai ir turtas, šlovė ar sveikata yra tiek puikūs bei malonūs, kiek jiems tas savybes suteikia tie, kurie tuos dalykus turi. Kiekvienas gyvena gerai arba blogai priklausomai nuo to, kaip jam pačiam atrodo. Gyvenimu patenkintas ne tas, kurį kiti mano esant patenkintą, bet tas, kuris pats taip apie save mano. Tad esminė ir teisinga gali būti tik paties žmogaus nuomonė. Likimas negali atnešti mums nei laimės, nei nelaimės; jis mums duoda tik žalią medžiagą ir galinčią ją apvaisinti sėklą. Būdama kur kas galingesnė už likimą, mūsų siela pasinaudoja jomis ir pritaiko jas savo nuožiūra. Taigi siela yra vienintelė savo laimingos ar nelaimingos būties priežastis ir valdovė.
Versta iš: Montaigne M. de Essais. – Bordeaux, 1916–1920, t. 1, p. 58–83.
Vertė Danguolė Droblytė
KALBA APIE ŽMOGAUS ORUMĄ
Jau aukščiausiasis tėvas kūrėjas dievas pagal paslaptingus išminties dėsnius sukūrė šiuos pasaulio namus, kurie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybės šventovė. Viršdangišką sritį papuošė protu, eterio gelmes atgaivino amžinomis sielomis, o apterštas ir dvokiančias žemutinio pasaulio dalis užpildė gausybe visokių rūšių gyvūnų. Tačiau, užbaigęs darbą, kūrėjas panoro, kad būtų kas nors, kas pajėgtų įvertinti tokį didelį darbą, pamiltų jo grožį ir stebėtųsi jo užmoju. Taigi, sukūręs visus daiktus, (kaip liudija Mozė (Pr 1, 26) ir Timėjas), ėmė pagaliau galvoti apie žmogaus sukūrimą. Tačiau nebuvo nei joki opavyzdžio, pagal kurį būtų galėjęs sukurti naują palikuonį, nei lobyne nebuvo nieko, ką būtų galėjęs dovanoti naujajam sūnui kaip palikimą, nebuvo nei vietos dangaus skliaute, kur sėdėjo visatos stebėtojas. Jau viskas buvo užbaigta, viskas išskirstyta po aukščiausiasm viduriniąsias ir žemutines sritis. Bet neturėjo trūkti tėviškos galios paskutiniam palikuoniui, tarsi ji būtų išsekusi, nederėjo svyruoti jo išminčiai būtino dalyko atžvilgiu dėl to, kad nėra patarimo, nepritiko jo maloningai meilei, kad tas, kuris kituose turėjo garbinti dieviškąjį dosnumą, smerktų jį savyje. Pagaliau aukščiausiasis kūrėjas nusprendė, kad tas, kuriam jis negali duoti nieko savita, turėtų bendra su kitais visa tai, kas buvo būdinga atskiriems kūriniams. Taigi jis sutiko, kad žmogus – neaiškios išvaizdos būtybė, įkurdino jį pasaulio centre ir taip jam tarė: „Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, išvaizdą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valia ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių“.
Versta iš: Joannis Pici Mirandulae Opera omnia. – Basileae, 1557, p. 313–331.
Vertė Eugenija Ulčinaitė.
Mišelis de Montenis
ESĖ
PIRMA KNYGA
XIV skyrius
Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio į juos
(Ištrauka)
Sena graikų patarlė sako, kad žmonės kankinasi ne tiek dėl pačių dalykų, kiek dėl savo požiūrio į juos. Sunkus žmogaus gyvenimas labai palengvėtų, jei kas nors galėtų nustatyti, kad šitai tinka visur ir visada. Juk jeigu blogį suovokiame tokį, kokį patys sukūrėme, tai susidaro įspūdis, kad galime jo nepaisyti arba paversti jį gėriu. Jeigu daiktai mums paklūsta, tai kodėl tuo nepasinaudojus ir nepritaikius jų savo naudai? Jeigu tai, ką vadiname kančia, savaime nėra nei blogis, nei kančia, o tik mūsų vaizduotė suteikia jiems tokias savybes, tai išeina, kad mes patys galime jas pakeisti. Bet, turėdami pasirinkimo laisvę, mes kaip didžiausi kvailiai kabinamės į tai, kas mums teikia daugiausia sielvarto, ir suteikiame ligoms, skurdui ir gėdai aitrų ir bjaurų skonį, užuot priskyrę malonias savybes; likimas mus aprūpina tik žalia medžiaga, ir mes turime suteikti jai formą. [...] Laimingas tas, kas moka taip derinti savo reikmes, kad turto pakanka joms patenkinti be jo rūpesčio ir pastangų; laimingas tas, kurio rūpinimasis turto tvarkymu arba jo kaupimu neatitraukia nuo kitų užsiėmimų, labiau atitinkančių jo polinkius, ramesnių ir malonesnių. Taigi gerovė ir skurdas priklauso nuo mūsų požiūrio į juos; panašiai ir turtas, šlovė ar sveikata yra tiek puikūs bei malonūs, kiek jiems tas savybes suteikia tie, kurie tuos dalykus turi. Kiekvienas gyvena gerai arba blogai priklausomai nuo to, kaip jam pačiam atrodo. Gyvenimu patenkintas ne tas, kurį kiti mano esant patenkintą, bet tas, kuris pats taip apie save mano. Tad esminė ir teisinga gali būti tik paties žmogaus nuomonė. Likimas negali atnešti mums nei laimės, nei nelaimės; jis mums duoda tik žalią medžiagą ir galinčią ją apvaisinti sėklą. Būdama kur kas galingesnė už likimą, mūsų siela pasinaudoja jomis ir pritaiko jas savo nuožiūra. Taigi siela yra vienintelė savo laimingos ar nelaimingos būties priežastis ir valdovė.
Versta iš: Montaigne M. de Essais. – Bordeaux, 1916–1920, t. 1, p. 58–83.
Vertė Danguolė Droblytė
1
Perskaitykite Džovanio Piko dela Mirandolos „Kalbos apie žmogaus orumą“ ir Mišelio Montenio „Esė“ ištraukas ir apibūdinkite svarbiausius Renesanso žmogaus bruožus.
2
Perskaitykite ankstyvųjų viduramžių filosofo, teologo Aurelijaus Augustino (šventojo Augustino, 354–430) mintis iš veikalo „Išpažinimai“ ir traktato „Apie Dievo valstybę“ ir palyginkite jas su Renesanso autorių Džovanio Piko dela Mirandolos „Kalbos apie žmogaus orumą“ ir Mišelio Montenio „Esė“ mintimis. Pasvarstykite, kuo skiriasi Viduramžių ir Renesanso mąstytojų požiūriai į žmogaus ir Dievo santykį, į žmogaus gyvenimą, į laimę ir nelaimę?
3
Renesanso mąstytojai teigė: „Historia est lux veritatis“. Išsiverskite šį posakį ir paaiškinkite jo reikšmę, susiedami jį su Renesanso pasaulėžiūra, su jums žinomais Renesanso epochos kūriniais.
4
Perskaitykite kultūros istoriko Dariaus Kuolio straipsnį „Tarp šlovės ir doros“ iš knygos Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje ir savais žodžiais paaiškinkite Renesanso epochoje atsiradusią įtampą tarp šlovės ir dorovės bei asmens ir tautos jungtį. Pasamprotaukite, ar būtinai asmenybiškumo ir individualizmo suklestėjimas veda į vertybių krizę.
5
Perskaitykite ištrauką iš Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“ – tekstą „Apie tai, kaip Gediminas įkūrė Senuosius Trakus ir Vilnių 1321 metais“ ir pavyzdžiais pagrįskite mintį, kad Motiejus Strijkovskis tęsia Lietuvos metraščių tradiciją, plėtodamas lietuvių kilmės iš senovės romėnų teoriją, bei susieja Lietuvos istoriją su platesne Europos bei viso pasaulio istorija.
6
Aptarkite, kokių kultūros laimėjimų pasiekė Lietuva Renesanso epochoje.
7
Papasakokite, kaip reformacija paveikė lietuvių literatūros, kalbos ir knygos istorijos eigą.
8
Remdamiesi Andriaus Volano kūrinio „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ (1572) ir Leono Sapiegos „Trečiojo Lietuvos statuto pratarme LDK luomams“ (1588 m.) ištraukomis, apibūdinkite LDK luominę padėtį, luomų atstovų teises bei pareigas.
9
Pasidomėkite Mikalojaus Radvilo-Našlaitėlio (1549–1616) biografija, perskaitykite jo „Kelionės į Jeruzalę“ (pelniusios autoriui pasaulinę šlovę) ištrauką. Atskleiskite ir pavyzdžiais pagrįskite, kodėl Mikalojus Radvilas-Našlaitėlis reprezentuoja Renesansinės asmenybės – veiklios, trokštančios pažinti, mąstančios – tipą?
10
Kūrybinis darbas. Parašykite esė „Šių dienų renesansinė asmenybė“.
