Remdamiesi šia (I dalies 1–30 eilutės) ir kitomis skaitytomis „Radviliados“ ištraukomis atsakykite, kokį vaidmenį poemoje vaidina antikinės detalės. Dangiškom temom rašą kūriniuos pavaizduoja mėnulį, saulės slinkimą dangum ir padangių erdves, vandenynus ir kitados ištisai negyvenamos žemės gimimą. Jie užsimoja plačiai, bet poetams stiprybės vis teikia atpildas saldžia garbe ir alyvų vainiko siekimas... Deukaliono marias – atminimą nelemtojo amžiaus – dainiai kiti teminės, apdainuos per aukštąsias padanges ėjusį karą ir tuos, kas laimėjo kovas prieš gigantus. Trečias visus stebuklus ilgaamžio pasaulio tegarbsto: negandas Kadmo šeimos ir nelaimę atnešusį karą, baisis Pelopo namais nelabaisiais ir vaišėm Tiesto, Semiramidės pilis apdainuoja ir įvykius Trojoj. Galvas tuščias paprastai težavėdami, žinomi daugiur, šie padavimai visi nusipelnė tik kedro – ne lyros. Vis dėlto mano giesmėms neprikiš žodlaužystės joks amžius!.. Radvila! Patį dabar apdainuosiu, atmintinus darbus tavo, Senoli, ir tau šią pierišką auką aukosiu. Nors apie tavo žygius po Europą ir barbarų kraštą garsas skersai išilgai iš trilypio rago pasklido, ryšiuosi savo giesmėn vis viena, Didysis, sudėti tavo garbingus vardus ir karus, ir šlovę nemarią. Man dėmesinga pabūk, Kaliope, ir tujen, Erata, ir apsakyk, kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu, gynė tėvynės žemes, ir pasakok, koks pragaištingas viesulas siautė laukuos prie Ulos bei Ivansko dirvonuos. Deivės! Priminkite man, kaip Livonijos garbę pakando jo patarimai geri ir kaip Skitiją tramdė herojus! Na o, mergelės, tada jūs ženklais palankiais palydėkit kūrinį šį, nes jis tau, įžymioji Lietuva, gimsta!
Kokius Renesanso literatūros bruožus galima įžvelgti J. Radvano epe? Remkitės pateikta „Radviliados” ištrauka, taip pat kitomis skaitytomis poemos ištraukomis, taip pat bendrosiomis žiniomis apie Renesanso epochos pasaulėjautą ir mąstyseną. Atsakydami galite pradėti sakiniu:„Radviliadoje“ asmens, tautos ir žmonijos gyvenimas matomas ir vaizduojamas išimtinai istorinėje šviesoje...Jonas Radvanas RADVILIADA TREČIA DALIS Ištrauka Vaistais nuo rūpesčių jau ir tave, kunigaikšti, gaivino miegas saldus, ir nakties ramybei leidai apimti po debesuotu dangum – tuo visatos dangalu – kūną, nors ir trimitų garsai vis nutraukdavo miegą negilų, 250 kai pasirodė sapne iš Elisijo sodų nužengus tau Kęstutaičio vėlė – bekūnio Vytauto šmėkla. Buvo jis toks kaip tada, kai po pergalės Griunvaldo mūšy grobio paėmęs gražaus iš kryžiuočių į Lietuvą grįžo. Tokiu žodžiu nelauktai į Radvilą kreipias pamėnas: 255 „Mano tautiečių dalia negarbinga Elisijo soduos sukrėtė, o Lietuvos nelaimės mane sugraudino. Šitai numanėm anksčiau... Bet kad vėjais žygiai nueitų?! To nežinojau, kada bėdomis už bėdas atmokėjau: lėmė jos mano žmonėms neaprėpiamą amžiną valdžią. 260 Aš Lietuvos pražūties, jos griuvėsių akivaizdoj šituo guodžiausi, laukiau, kad štai, karaliaus dar, keičiantis metams, mano tauta visuose kraštuose nuo Baltijos jūros ligi Juodosios krantų ir toliausių Volgos pakrančių, jai priklausys amžinai didžiulė valdžia ir valstybė 265 ir lig žvaigždynų aukštų ji lietuvių dar vardą išaukštins. Na, o dabar ne šlovės senovinės aidas atėjo ligi manęs pas vėles, o žinia, kad jau priešas užpuola mano valstybę dažnai ir kad ainis, įkurdintas mano prie Mitridato kalvos ir Juodosios jūros pakrantės, 270 įveiktas klauso Maskvos, per silpnos Lietuvoj jodinėti. Argi dėl to kažkada mes žaizdas kariaudami kentėm, argi dėl to piliečius grobiu, o tėvynę savosiom pergalėm gražinom mes, nelaimingi jūsų senoliai? Ak, neprilygstantys mums ištižusio kraujo vaikaičiai! 275 Tik jau visai ne dėl to užsimoja Narimanto tvirtas raitelis kardu, kad jūs, menkesni, nenorėtumėt karo! Ar atidėjo kada už tuščius grasinimus kerštą Algirdas? Ar ši tauta su jumis nekariavo tiek metų, argi nesuruošė jums tiek pirčių kruviniausių be keršto? 280 Ne, ne tokia vyrija kaimynų valstybes ir priešus triuškino, o garsumu lig aukščiausių žvaigždynų iškilo! Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos – toji galybė, kuria mes išgriovėm stipriausias tvirtoves. Kitąkart dėl kelerių marškinių ir kirvių užpuoliau 285 Maskvą baisingu karu, nes manęs niekada nesutrukdė karą pradėti jokia begėdė žavi Tinginystė. Šlykščiai lietuvių miestus užvaldo ir juos apgyvena priešai, tik jau nei šlovė nebeuždega jūsų, nei gėda. Tujai, viltie Lietuvos, atsidavusi mūsų valstybės 290 saule, kuri ir bėdas, ir pašlijusius reikalus greitai vėl pataisai ir kuri visomis jėgomis pragaištingo amžiaus paveikslą mainai! Tu saviškiams padėk ir iškirsdink mūšy bailius maskviečius, nes tik vienas gali nugalėti – 295 Saulė rytoj pamatys laukuose maskviškių lavonus. O, kaip man kaulams tada bus saldu ir lengva ilsėtis, kai prie manosios garbės ir šlovingos jūsų senolių dvasios ir pergalių dar prisidės ir jūsų narsumas! Štai kas svarbu: nugalėk! Ir tada nepažįstantis kapo 300 gandas tave po mirties per ilgus šimtmečius garsins. Ženk, kur žindyvė Drąsa tau rodo, ir vykdyk, ką dirbti liepia ji garbei tėvų ir lietuvių istorijos labui!“ Šitokiais žodžiais karan kunigaikštį Vytautas kėlė. Karvedžiui gilūs miegai išsilaksto, jis kelias ir ankstų 305 rytmetį tokia malda į žvaigždėtą dangų prabyla: „Tujai, kuris įsakai padangėmis metai po metų leistis dienos ir nakties šviesuliams ir, pareikšdamas savo valią galvos mojimu, spinduliuojančius ženklus paleidi, gentį vienišių valdai ir rikiuoji žmogiškus darbus 310 ir Okeano gelmes, ir nurimusių amžiams buveinę, būk, Palaimingas, saviems palankus, išklausyk mano viešą maldą, tačiau ne todėl, kad to esam verti, o kad myli mus!.. Palaikyk ir suteik spindulingo Olimpo pagalbą, mano karius ir mane panorėk nuo pavojų apginti!“ Vertė Sigitas Narbutas
Perskaitykite „Radviliados“ ištraukas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Mikalojų Radvilą Rudąjį. Apibūdinkite poemoje sukurtą kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Rudojo portretą. Aptarkite, kokios renesansinio herojaus dorybės priskiriamos Radvilui. ANTRA DALIS [...] Matė kilnus Radvila, kad karai šiurpulingi iš naujo kyla ir semia laukus baisulys bei ugnis, ir didžiulį 800 skausmą, tėvynės žiauraus pralaimėjimo sukrėstas, jautė. Dieną ir naktį širdy įvairiausius sumanymus svarstė, nė nesudėjo akių per kankinamus rūpesčius tąsyk. [...] 840 Šitokiais žodžiais žvaliai narsuoliai į Radvilą kreipias: „Didis lietuvių šalies karvedy! Tavo laimė neleidžia mums nusivilti: esi apsauga veiksminga saviesiems. Liepk, ir mes seksim tave pas Luciferą ir pas Aurorą, eisim pas Žemės vaikus, kur nėra teisingumo nė Dievo; 845 liepk, ir užgriūsim karu Mauritanijos marių užlietą Afrikos žemę arba iš dvikalbių dakų atimsim prarastas vėliavas; vesk, kur patinka, – visur mes lydėsim tą, kam Karinė Sėkmė aplinkui galvą lakioja! Niekas geriau už tave neišmano Marso gudrybių. 850 Neš dar iš šičia tave Šlovė nepailstančiom plunksnom, lauro šakelė šventa dovanos dar tau amžiną garbę. Karą nedelsdamas skelbk ir mumis pasirengusiais kliaukis: veda troškimas visus Narsumo keliu akmenuotu žengti į garbę tiesiog per priešų ginklus ir per ugnį!“ [...] KETVIRTA DALIS Nei viesulų ir audrų valdovės šaltosios žiemos, 100 negandos kelio sunkaus, nei kokia dangaus nemalonė jo nesulaikė tada, į karą vedančio žmones, puolančio tvirtas pilis ar kariuomenę visą iš karto, nors jau į Marso kovas jam leistis ir trukdė senatvė, nuopelnais jo įžymiais ir amžiaus grožiu padabinta. [...] 120 Žodžiai draugų Radvilos neįtikina: meilė tėvynei laimi. „Apsaugok mane, didingo Olimpo karaliau, – taria, – nuo šito! Na, ne! Neveikia sidabrinių blakstienų man neužspaus – tarp karių, legionams žmonių neprarandant, krisiu verčiau kaip karys ar mirtis išvaduos iš šio kūno, 125 rūpesčiuos dėl Lietuvos mane paskendusį radus! Koks aš būčiau smagus ir kokią ramybę turėčiau, mirdamas taip!.. Tad prašau nesirūpinti jūsų manaisiais turtais: ar ašen, kuris netausoju savęs, jų gailesiu? Argi prašysiu kely į viršūnes sau lėšų kelionei? 130 Kalbinkit, vyrai, kitus dėl geltono metalo, o mūsų siekis – iškelti aukščiau tėvynės gerovę ir garbę. Jos man atstoja turtus, o garbė, už perlą skaistesnė, draudžia viena praeity didingoj apmirus man snausti. Šarvus, draugai, ant pečių, kad nuo metų ir virpančių, vilkit 135 ir į ratus neštuvus – paskutiniąją dovaną – dėkit!“ [...] 230 Nei jis už auksą kada svetimiems karaliams tėvynę pardavė, nei jis stipraus šeimininko tėvynei ant sprando geidė užkarti, jėgos ar kokių dovanų nugalėtas. Pulti neprivertė jo nei minios lengvabūdės mainumas, nei – Visagali! – pilna ir apgaulių, ir ydų Taryba, 235 nei iš tėvynės tasai žaltys – savanaudis Troškimas paveržė jį ar baisia liga sugadino Tuštybė – kapas gilus, kuriame karalystės, įstatymai žūna. Kuo man žavėtis labiau jo mylinčioj sieloj: teisybe ar palaiminga taika? Niekada į krūtinę tėvynei 240 kardu netaikė, šalims maloningos ramybės netrikdė, niekad bruzdėti greitų piliečių po vėliavom savo nešaukė ir nuo šalies išmintim ir palaimintais žygiais staugiančią audrą, kurią prieš mūsų valstybę Ajolas kėlė toli nuo čionai, nukreipdavo šitas herojus. 245 Nekentė jis nedoros pilietinio karo tarnybos, nekentė nė ištiestų tarpusavio karui jos rankų, laikės šventos sutarties ir bauginančio priesaikos žodžio jis – nemarus šviesulys ir puošmuo lietuvių valstybėj, toks kaip pasaulio garbė Aušrinė, kai, tamsiąją naktį 250 gimus, ryškiais spinduliais rasotas miglas paauksuoja; progumuos tarp debesų sužėri žvaigždės aureolė, apšviestus kalnus šviesos vytinės plaka ir skverbias ligi visų pašalių, kol galiausiai apšviečia pasaulį... Nei jis už grašį kada įstatymus kalė, nei plėšė. 255 Radvilą rūpestis dėl tėvynės švenčiausias vis varė savo liepimais ir taip ypatingą jo dvasią išugdė; būti geru iš vidaus, o ne išore tokiu atrodyt troško labiau Radvila, atsidavęs karaliui, bet priešas tiems, kas norėtų veikiau sukilti nei stoti į karą. 260 Didis kare, o namuos visada nuosaikus ir galvotas! Protą išlavino jam patirtis įvairiausiom pratybom; nors ir išmanė menkiau įstatymus – tiek, kiek žinoti turi Senato narys, – Sumanumas, visad galingesnis nei pajėgi dešinė, ir šiam atsidavus raiškioji 265 Iškalba pašvęstą jiems jo krūtinėje rinkos šventovę. Kerinčios dvasią kalbos saldumu tarp žmonių išgarsėjęs, jis, išrinktąja žmonėms gėle vadintas ir rimdęs širdis šneka, – jis gerai ne sykį patarti mokėjo. Mat po laiminga žvaigžde į pasaulį atėjusiam protą 270 ir palaimingus kalbos gražumus Išmintis dovanojo. Valdė minias kalbomis ir atskirdavo gėrį nuo blogio, tildyti ėmęs žodžiu Senato posėdį aukštą. Kai jis sarmatų seime atverdavo žavinčią burną, balsas ir raiški kalba išduodavo kalbant ne žmogų – 275 šičia jis dėstė mintis, prilygdamas Pilo senoliui. Ir spindulingų kalbų saldumu, ir svariais argumentais jis vadovavo širdims prieštaraujančio nuolat Senato; vis dėlto darbo dienų jisai netrumpino žodžiais, ne priešingauti tuščiai, o naudingai kalbėti papratęs.
Remdamiesi „Radviliados“ ištraukų analize, literatūros teorijos žiniomis pagrįskite, kodėl „Radviliada“ yra herojinis epas. Pavartokite žemiau pateiktas sąvokas (eilės tvarka nėra svarbi): istorinė tematika, eiliuotas kūrinys, idealizuotas herojus, herojaus gyvenimas, herojaus kilmė, herojaus auklėjimas, žygdarbis, lemiama pergalė, herojaus mirtis, Tėvynės didvyris, patriotizmo idėjos, patetiškas stilius, panegirika, aktyvus herojus, statiškas herojus, ryški siužetinė linija, įvykiais pagrįsta fabula, objektyvaus, nuo pasakotojo nepriklausomo vyksmo įspūdis, panoraminiai vaizdai, tautinei bendruomenei svarbūs vaizdiniai ir vertybės, distancija tarp pasakotojo ir skaitytojo, distancija tarp pasakotojo ir vaizduojamojo pasaulio.
Perskaitykite „Radviliados“ ištrauką, kurioje su jaunuoju kunigaikščiu Radvilu kalbasi alegorinis personažas – žynys ir poetas Mūsajas. Pasvarstykite, kuriuo tikslu J. Radvanas sukuria šią alegorinę jaunojo Radvilo auklėtojo figūrą. Savais žodžiais įvardykite jo iškeliamas vertybines nuostatas. Skaitė su meile kadai nemirtingą Homerą Pelietis, didvyris, grūmęsis ten, kur karščiausiai kautynės liepsnojo; 355 rūpesti mano, tik tuos teskaityk, kas prilygo didinga iškalba plaukui žilam Itakiečio ar Nestoro burnai. Radvila, vaike, tiktai dėl vieno vienintelio daikto noriu įspėti tave ir dar kartą tavęs paprašyti. Tau pragaištingas garbės troškimas tegu nepakenkia, 360 žingsnio neženk į didžiai apgaulingo garsumo viršūnes, pergalėms mūšio lauke atidavęs pirmumą prieš taiką. Marso nežadink, berniuk, nes karai – karai nuogąstingi! – patys ateina... Matau, kaip Ula nusidažo raudonai, srūva krauju Dauguva, kaip iš naujo įvykiai klostosi 365 žiba rikiuotės variu, tu ir vėl pasipūtusiems miestams žąslus uždėsi ir juos nusilenkti lietuviams priversi, švęsi, įveikęs kare neapsakomam priešus, triumfą. Laikas tau, Radvila, pats atlakins, kas likimo išburta: ginklai sušils nuo Maskvos kareivių žudynių, tad ką gi, 370 savo žygiais garsiais lietuvius lig padangių išaukštink!
Palyginkite, su kokiomis viltimis siejama Lietuvos ateitis Radvano poemoje ir Antano Baranausko (1835 01 17–1902 11 26) eilėraštyje „Dainu dainelę“ (1857). Kuriame kūrinyje daugiau tikėjimo šviesia Tėvynės ateitimi, pakylėtumo, o kuriame – nostalgijos?
