Palyginkite du J. Vaičiūnaitės eilėraščius tuo pačiu pavadinimu “Saulėgrąža” (1965 ir 1988 m.) (nuoroda į e-chrestomatiją) ir parašykite jų analizę, atsakydami į šiuos klausimus:
a) Koks miesto ir gamtos santykis kuriamas eilėraščiuose, kaip jis pakinta?
b) Kuo skiriasi eilėraščių laikas, laiko tėkmės suvokimas?
c) Kokios istorinio ir modernaus miesto detalės pasirodo viename ir kitame tekste?
d) Kokie įvaizdžiai susiję su gamta, archajiška pasaulėvoka, kokie – su kultūros istorija, muzika, architektūra?
e) Kokias lyrinio „aš“ būsenas galima atpažinti viename ir kitame tekste?
f) Kokios saulėgrąžos įvaizdžio prasmės atsiskleidžia ankstyvajame ir brandaus laikotarpio eilėraštyje?
Perskaitykite Juditos Vaičiūnaitės eilėraščius “Miesto vartai” (iš ciklo “Po šiaurės herbais”, 1968) ir “Žvorūna“ (iš rinkinio Debesų arka, 2000). Abiejuose kalbama apie Vilniaus Aušros vartus. Surinkite apie juos istorinę informaciją – kada ir kokiu architektūros stiliumi Aušros vartai buvo pastatyti, rekonstruoti, kokiais heraldiniais ir mitologiniais simboliais jie yra papuošti, kas žinoma apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir jo kultą, kaip aiškinama Aušros vartų pavadinimo kilmė. Galite remtis V. Ališausko ir T. Račiūnaitės knyga Aušros vartai (Vilnius: Aidai, 2003).
Surinkę šią medžiagą, parašykite J. Vaičiūnaitės eilėraščių interpretaciją. Aptarkite, kokia poetinė ir mitologinė prasmė suteikiama miesto vartams? Kaip sujungiamos krikščioniškosios, archajiškosios mitologinės , istorinės ir subjektyvios reikšmės? Kodėl ant išorinio vartų fasado įžvelgiama senosios lietuvių deivės Žvorūnos figūra, kaip ji interpretuojama? Kaip sukuriamas lyrinio “aš” ryšys su Vilniumi, kaip įprasminama miestietiškoji tapatybė?
MIESTO VARTAI
Apyaušris. Aštrėja kaminai ir varpinės.
Nušvinta miesto vartai.
Šaudyklų angos susitraukia.
Tirpsta mūšių triukšmas ir šešėliai...
Veltui tu trokštum būti rūkas ir lietus –
vis tiek tu šiaurės saulėj atsivertum...
Gaisrų laukiniame apšvietime,
koplyčių žvakėms ir žvaigždynams varvant,
viršum kalvų,
virš kylančių ir krintančių stogų
suskambus varpui,
tiek daug erdvės ir polėkio...
Suskilęs grindinys pakluso laiko valdai...
Bučiuoju tavo plytą,
tavo herbą,
tavo vilnijantį švelnų vardą
ir pakeliu rūdijančius raktus...
Apyaušris. Nušvinta miesto vartai.
ŽVORŪNA
Žvorūna – sparnuota kalė
ant aukštų Aušros vartų
pietinio fasado, ant atiko,
kur žioji juoduojančios šaudymo angos,
kur kryžkelės
vieškelis suka į Medininkus,
per sapną ant juodbėrio žirgo
vidurnakčio raitelis
čia iš kautynių atkako
į tamsų viduramžių miestą
su rūmais, bažnyčiom,
nuo maro, nuo badmečio merdintį,
Žvorūna – sparnuotoji sielų vedlė,
danguje
dar sauganti kosminį medį,
dar serginti vėjy vėlių vartelius,
ant piliakalnio
gūdžiai iš sutemų staugianti,
išsaugok mums sostinę,
semiamą saulės šviesos,
ištausok ją šviesią ir saugią,
sparnuotas antgamtinis šuo,
ant gynybinio bokšto išlikęs,
prieš sukant į Medininkus.
Perskaitykite Č. Milošo eilėraštį „Niekad tavęs, mieste“ (1963) ir J. Vaičiūnaitės eilėraštį „Kiemas su arkadom“ (iš ciklo „Po šiaurės herbais“, 1968). Palyginkite, kaip eilėraščiuose perteikiamas subjekto santykis su miesto istorija, laiku, su anksčiau jame gyvenusiais žmonėmis. Kokiomis detalėmis, kultūriniais ženklais išreiškiama vilnietiškoji tapatybė Milošo ir Vaičiūnaitės tekstuose? Kokias asmenines patirtis vieno ir kito eilėraščio subjektas sieja su Vilniumi? Palyginkite eilėraščių pabaigas: kodėl abiejuose kalbama apie auštančią dieną, saulę?
NIEKAD TAVĘS, MIESTE
Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.
Vertė Rolandas Rastauskas
KIEMAS SU ARKADOM
Paskui bus vėl pavasaris.
Ir sniegas vėl sutirps kaip klavesino garsas,
Ir purvinas kiemų galerijas
pripildys rūkas – mėlynas ir salsvas,
ir nudažys padžiautas paklodes...
Tas vienas vakaras. Tas vienas kartas.
Paskui nubluks kaip rašalo dėmė ant paliktų stalų,
kaip renesansas...
Ir vėl kitaip pasikartos
šiaurietiškos, lengvu ledu aptrauktos arkos...
Ir bus itališkas pajuodęs kiemas
panašus į mažą tuščią salę.
Ir prievartėj girdėsi tuos, kurių seniai nėra, –
tuos kiemsargius ir arklius.
Kažkur arbatą gers...
Arkados prieblandoj nubrėš simetriją ir saulę...
Pasitelkę eilėraščius “Ateis sekmadienis…”, “Auksinis fragmentas”, “Užsidega kavinių ugnys…”, “Iš rudens nakties” (nuoroda į e-chrestomatiją), parašykite rašinį „Meilė ir vienatvė Juditos Vaičiūnaitės mieste“.
Kūrybinė užduotis.
J. Vaičiūnaitės poezijoje sukurta daug praeities asmenybių portretų, bandoma išvysti jų profilius, suprasti jų gyvenimo dramą, užmegzti įsivaizduojamą pokalbį. Pasirinkite praeities asmenybę, susijusią su jūsų gyvenamąja vieta – miestu, miesteliu, kaimu ar regionu – ir sukurkite jos tekstinį portretą. Tai gali būti eilėraštis, esė, novelė, įsivaizduojamas tos asmenybės monologas ar pokalbis su ja.
