Epigrama

Iškilmingas aukštojo stiliaus kūrinys, šlovinantis žymų asmenį, įvykį ar idėją. Sen. Graikijoje – chorinė šlovinančio ar gedulingo pobūdžio giesmė. Romėnų poetas Horacijus įtvirtino šį žanrą kaip grynai literatūrinį, atskyręs jį nuo muzikos.
Senovės Graikijoje – vestuvinė giesmė, XVIII a. populiarus vestuvinis eilėraštis, turintis daug panegirikos bruožų.
Ilgą laiką taip vadintas bet koks didesnės apimties poezijos kūrinys, dabar – stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina epo, dramos ir lyrikos bruožai. Išsivystė iš herojinio epo ir kartais suvokiama kaip jo sinonimas.
Trumpas aforistinio, kartais satyrinio pobūdžio kūrinys. Atsirado sen. Graikijoje kaip užrašas šventovėse, pastatuose, paminkluose ir pan., šlovinantis dievus, herojus. Renesanso epochoje išpopuliarėjo kaip savarankiškas lyrikos žanras. Baroko poetai suteikė šio žanro kūriniams filosofinį turinį.

Odė

Iškilmingas aukštojo stiliaus kūrinys, šlovinantis žymų asmenį, įvykį ar idėją. Sen. Graikijoje – chorinė šlovinančio ar gedulingo pobūdžio giesmė. Romėnų poetas Horacijus įtvirtino šį žanrą kaip grynai literatūrinį, atskyręs jį nuo muzikos.
Senovės Graikijoje – vestuvinė giesmė, XVIII a. populiarus vestuvinis eilėraštis, turintis daug panegirikos bruožų.
Ilgą laiką taip vadintas bet koks didesnės apimties poezijos kūrinys, dabar – stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina epo, dramos ir lyrikos bruožai. Išsivystė iš herojinio epo ir kartais suvokiama kaip jo sinonimas.
Trumpas aforistinio, kartais satyrinio pobūdžio kūrinys. Atsirado sen. Graikijoje kaip užrašas šventovėse, pastatuose, paminkluose ir pan., šlovinantis dievus, herojus. Renesanso epochoje išpopuliarėjo kaip savarankiškas lyrikos žanras. Baroko poetai suteikė šio žanro kūriniams filosofinį turinį.

Iškilmingas aukštojo stiliaus kūrinys, šlovinantis žymų asmenį, įvykį ar idėją. Sen. Graikijoje – chorinė šlovinančio ar gedulingo pobūdžio giesmė. Romėnų poetas Horacijus įtvirtino šį žanrą kaip grynai literatūrinį, atskyręs jį nuo muzikos.
Senovės Graikijoje – vestuvinė giesmė, XVIII a. populiarus vestuvinis eilėraštis, turintis daug panegirikos bruožų.
Ilgą laiką taip vadintas bet koks didesnės apimties poezijos kūrinys, dabar – stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina epo, dramos ir lyrikos bruožai. Išsivystė iš herojinio epo ir kartais suvokiama kaip jo sinonimas.
Trumpas aforistinio, kartais satyrinio pobūdžio kūrinys. Atsirado sen. Graikijoje kaip užrašas šventovėse, pastatuose, paminkluose ir pan., šlovinantis dievus, herojus. Renesanso epochoje išpopuliarėjo kaip savarankiškas lyrikos žanras. Baroko poetai suteikė šio žanro kūriniams filosofinį turinį.

Iškilmingas aukštojo stiliaus kūrinys, šlovinantis žymų asmenį, įvykį ar idėją. Sen. Graikijoje – chorinė šlovinančio ar gedulingo pobūdžio giesmė. Romėnų poetas Horacijus įtvirtino šį žanrą kaip grynai literatūrinį, atskyręs jį nuo muzikos.
Senovės Graikijoje – vestuvinė giesmė, XVIII a. populiarus vestuvinis eilėraštis, turintis daug panegirikos bruožų.
Ilgą laiką taip vadintas bet koks didesnės apimties poezijos kūrinys, dabar – stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina epo, dramos ir lyrikos bruožai. Išsivystė iš herojinio epo ir kartais suvokiama kaip jo sinonimas.
Trumpas aforistinio, kartais satyrinio pobūdžio kūrinys. Atsirado sen. Graikijoje kaip užrašas šventovėse, pastatuose, paminkluose ir pan., šlovinantis dievus, herojus. Renesanso epochoje išpopuliarėjo kaip savarankiškas lyrikos žanras. Baroko poetai suteikė šio žanro kūriniams filosofinį turinį.