Įsiskaitykite į M. K. Sarbievijaus epigramą 34. „Meilė stipri kaip mirtis“, pagrįstą „Giesmių giesmės“ 8 skyriaus 6 dalimi: Gg 8,6:
Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies,
kaip antspaudą ant savo rankos!
Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra kaip ugnies kaitra,
nenumaldoma liepsna.
Kokia situacija kuriama epigramoje? Raskite ir įvardykite epigramoje slypintį konfliktą, situacijos įtampą, dramatizmą.
Sukurkite 3 veiksmų (kiekvienas veiksmas maždaug po 6 eilutes) draminį tekstą, kuriame dialogais išskleiskite Meilės ir Mirties konfliktą. Kaip baigsis Jūsų drama?
Pasirinkite kurias nors „Giesmių giesmės“ eilutes ir Sarbievijaus pavyzdžiu sukurkite epigramą. Kad atliktumėte šią užduotį, pasitikrinkite, kas yra „epigrama“. Biblijos Giesmių Giesmės knygos elektroninį variantą galite rasti čia. Savo epigramai suteikite filosofinę prasmę.
Kaip teigia literatūrologas S. Žukas, Sarbievijus pelnė pasisekimą tuo, kad įgudo rašyti taip, tarsi būtų pats Horacijus, tik atgimęs krikščioniškame pasaulyje. Horacijaus įvaizdžius, žodyną, eiliavimo formas jis pripildė krikščioniško turinio, skelbė krikščioniškąsias vertybes. Literatūrologė E. Ulčinaitė M. K. Sarbievijų vadina „dviejų pasaulių“ poetu. Lygindami Horacijaus ir M. K. Sarbievijaus eilėraščius raskite, kaip ir kokiais krikščioniškais motyvais, įvaizdžiais, vertybėmis Lietuvos poetas pakeičia antikines. Carm. I, 23 Tu sprunki nuo manęs, Cloja, neva jauna
antilopė, kalnuos ieškanti motinos
ir vėjelio ar miško
Be prasmės vis pabūgstanti. 5 Vos pašiurpsta kur nors, žengiant pavasariui,
Medžio lapas judrus, vos tepajudina
driežas gervuogių krūmą,
Tuoj ir sudreba jos širdis. Juk sekioju tave negi it tigras koks
ar getulų plėšrus liūtas, suėst norįs?
Jau nuo motinos tolki, –
Vyro laikas atėjo tau.
M. K. Sarbievijus
Lyric II, 19.
Iš šventojo Saliamono Epitalamijo:
„Mano mylimasis panašus į stirną ir į jauną elnią“ (Gg 2, 9) Tarsi stirna baikšti, tu nuo manęs sprunki,
Kai audringu gausmu Afrikas baido ją,
Kai užgriūna staiga šnabždesiu neramiu
Ją Etezijų sūkurys. Ar pirmoji šalna virpina jau lapus 5
Ir išgąsdina, ar purto uolas strėlėm
Pats valdovas dievų, aidi Keraunijos:
Krūpsi, lekia tolyn bėglė. Aš ieškoti tavęs niekad neliausiu, vis
Šauksiu be paliovos: Kristau, sugrįžk atgal, 10
Kai pabėgsi, staigaus gūsio pagautas, vėl
Šauksiu: Kristau, sugrįžk atgal. Ar Libano žaliais šlaitais žingsniuoji tu,
Ar Jeruzalės gal dirvom derlingom, ar
Per Betulos puikias pievas, ar per bergždžius 15
Kaparnaumo laukus skubi, Jau paliauk neramiai klaidžiojęs. Juk žinai,
Kad pabėgt negali niekur: išduos tave
Budrios ugnys dangaus, aukso ragais spindįs
Šaltas mėnuo tave išduos. 20 Pasigedę tavęs, rauda tušti krantai,
Vėjas dūsauja vis, dvelkiant Favonams, ir
Žvaigždės, sargės nakties, kelią nušviečia man
Lig tavęs žiburiais gyvais.
Perskaitykite odę IV, 35 PAULIUI KOZLOVIJUI ir atsakykite, kokiu tikslu parašytas eilėraštis. Koks eilėraščio ir draugo, į kurį jis kreipiasi, santykis? Kas jį atskleidžia? Koks eilėraščio žmogaus santykis su aplinka, kurioje jis gyvena? Ar galėtumėte jį laikyti patriotu? Kodėl?
IV, 35. PAULIUI KOZLOVIJUI
Jau šiltu dvelkimu vėjai pavasario
Grįžę glosto laukus ir arimus naujus,
Vėl pražydusios gėlės
Puošia pievas žiedais margais.
Plukdo Vilija vėl derlianešius laivus 5
Pro sodybas, laukus praplaukdama tyloj,
Nors be perstojo klega
Paukščiai ant gretimų kalvų.
Ten piemuo netoli ant pakylos žalios
Nendrine dūdele švilpauja daineles 10
Ir upeivis štai ilsis,
Burių nešamas pakeltų.
Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį
Ir rytoj, kai pakils saulė viršum kalnų,
Auksiniu savo veidu 15
Kai tik žemę jinai nušvies, –
Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,
Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,
Įsiklausę, kaip gurga
Vandenys plaukdami prošal. 20
Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,
Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,
Kaip apsupus jį laiko
Vilija savame glėby.
Čia matysim gerai spindinčius iš toli 25
Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis,
Didžiojo Palemono
Karalystę turėtąją.
Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu!
Dar treji po karų metai nesibaigė, 30
O senieji kviritai
Turi tris šventyklas naujas.
Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų
Gedimino pilis lyg Kapitolijus
Stūkso ir į padangę 35
Bokštais remiasi išdidžiais.
Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai
Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali.
Žvelk iš čia, kaip banguoja
Kalvos savo žaliais gūbriais. 40
Topolį, neseniai buvusį po sniegu,
Gūsiais nepastoviais glosto
Etezijai Ir nekliudomai plaukia
Upė, ledą pralaužusi.
Lauką, rožėm rausvom šiandien pražydusį, 45
Vakar sniego danga laikė apklojus dar,
Paukščiai garsiai sučiulbo,
Ištylėję žiemos dienas.
Tad nedelsdamas vyk rūpesčius tuos šalin
Ir atokvėpiui skirk dieną, kurią šviesus 50
Žada Vakaras; Horos
Ją baltaisiais žirgais atveš.
Vertė Eugenija Ulčinaitė
Sarbievijaus pavyzdžiu sukurkite „odę“ savo artimam draugui, bičiuliui, kuria išreikškite tam tikrą savo gyvenimišką nuostatą, perteikite patirtį. Nepamirškite baroko stiliumi personifikuoti abstrakčių filosofinių kategorijų, gamtos įvaizdžiais perteikti lyrinio herojaus nuotaikų, būsenų. Pamėginkite panaudoti M. K. Sarbievijaus „taikios nesantaikos arba netaikios santaikos“ (priešybių derinimo) principą.
Apibūdinkite skaitytų M. K. Sarbievijaus eilėraščių gamtą. Ar galėtumėte gamtos motyvus Sarbievijaus kūryboje laikyti idiliškais? Pasitikrinkite idilės reikšmę „Literatūros enciklopedijoje“ bei kituose žinynuose.
Kas, be gamtos, Sarbievijaus eilėraščių žmogui padeda išgyventi savos būties dramatizmą? Atsakydami pagrįskite eilėraščių citatomis.
Pasamprotaukite, ar tebeaktualūs M. K. Sarbievijaus žodžiai „Tik darbais žmogus atminty išlieka, / Amžius gyvena“?
