,,Ak, – tarė Paikžentis, mokyto Bleberio bernas, – Mans gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai Ant česnių su jumprovoms durnai šokinėja 485 Ir aklai prisisurbę būrams gėdą padaro; Juk ir būrų daug jau jiems prilygt nesigėdi; Dingojas, kad vis garbė, ką garbina ponai, Ir kad vis kytrums, ką jie pliuškėdami plūsta. Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę 490 Kabiar ir varles visokias svetimas ėda; O prisiėdę jau bei rinčvynio prisikošę, Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugauna. Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi branyt Ir besišypsojas, kad Krizas Krizą prigauna.“ 495 ,,Eik, nezaunyk taip“, aš, jam drąsa pasakydams, Dyvijaus jo kalbai, tuo nu jo nusigręžęs. Sako rods mieste, kad būrai menk išsimano Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės Tikt bjauru kalbėt ėsą bei gėda žiūrėti; 500 Bet, kas taip šveplen, tas būrą dar nepažįsta. Vierykit tikt man, kad tūls vyžas užsimovęs, Su protu daugsyk apgauna didelį poną; Tikt nedrįsta biedžius vis kaip reik pasakyti. Taip bedūmojant man, štai vėl nūkims pasidarė. 505 Rodės man išties, kad jaučių kaimenė bliovė, O štai vaikpalaikiai Plaučūno parnešė plonį. Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisirėkia, Kad jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję, ,,Plonį nešam!“ būriškai šokinėdami suokia. 510 Taip ir vaikpalaikiai Plaučūno savo tėtačiui Garbę su šiaudų kūliu padarydami rėkė; Nės grūdelius lauke jau vėjai buvo nudaužę, Taip kad tikt šiaudai į mėšlą mest pasiliko; O štai dar raspustą jie padaryt prasimanė. 515 Merčus su Lauru mergas į vandenį vilko; O Pakulienė su Lauriene tuo pasitiešyt Vyrus ir vaikus su pilna milžtuve plovė. Taip besidarkant jiems ir kiauliškai besimaudant, Barnys su nesvietiškais vaidais pasikėlė. 520 Lauras, jau per daug mirkyts, tuo piną pagavo; O Laurienė su Pakuliene lopetas ėmės. Taip besikėsant jau, tuojaus Plaučūns pasirodė Ir, grečnus lašinių šmotus kožnam padalydams, Papykius durnus ir vaidą visą nutildė. 525 O po tam savo namą jau viernai čestavojęs Ir kaimynus iš visų kampų suvadinęs, Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo, Kad jau su visais svečiais po suolu nupuolė. ,,Ak! – tarė Selmas, – jau toktu su mūsų gadyne, 530 Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo. Rods ir tarp lietuvninkų tūls randasi kiaulė, Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia; O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias. Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai 535 Ir savo dievaičius iš strampų sav pasidarę Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė, Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažydami Dievą, Daug nešvankų ir durnų daiktų prasimanė. Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai, 540 Mes lietuvninkai taip baisiai ryt nesigėdim, Kad ir vokiečiai glupoki tur nusidyvyt.“ (...) Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėti, Kurs tav ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant Su savo dangiškais sargais kribždėti padėjo. 685 Vei! ką žemė tav viernai augydama davė Ir ką sodai bei daržai žydėdami rodė, Vislab jau, kaip pats žinai, kampe pakavojai Ir iščėrausi, kad Dievs laikys, žiemavodams. Argi dabar tav nereikės aukštyn pažiūrėti 690 Ir kasdien daugsyk tą šlovyt irgi pagarbyt, Kurs taip daugel vėl iš naujo tav dovanojo?
IŠTRAUKA IŠ M. P. KARPAVIČIAUS „PILIEČIO PAMOKSLINĖS KALBOS, SAKYTOS BIRŽELIO 25 [D]. LYGUMOSE PRIE VILNIAUS, VADINAMOSE JUOZAPATO SLĖNIU, 1794 [M.] ŠVENTINANT GINKLUS IR VĖLIAVĄ, KAI VILNIAUS VAIVADIJOS ŠAUKTINĖ LIAUDIES KARIUOMENĖ JAU ĖJO Į KARĄ
Appropinquante jam praelio, stabit sacerdos ante aciem, et sic loquetur ad populum: Audi
Israel, vos hodie contra inimicos vestros pugnam committitis; nolite metuere, nolite cedere,
nec formidetis eos, quia Dominus Deus vester in medio vestri est, ut eruat vos de periculo.
Deuteronom: 20.
Kai jau prisiartins karas, atsistos kunigas prieš kariuomenę ir taip kalbės tautai: klausyk, Izraeli,
šiandien jūs išeinate kautis su savo priešais, nenuogąstaukite, nesitraukite ir nebijokite,
nes Viešpats, jūsų Dievas yra tarp jūsų, kad jus išgelbėtų iš pavojaus. Iš knygų, vadinamų
Šv. Deuteronomijumi, 20 skyriaus*
Piliečiai! Krikščionys!
Kur ginamasi nuo užpuolikų, kur gelbėjamasi nuo pančių ir nelaisvės, kur kovojama su užgrobėjais, žodlaužomis ir kankintojais už laisvę, šalies saugumą, nepriklausomybę,
ten teisingas reikalas, ten šventas interesas, ten širdis ir narsumas privalo būti bebaimiai,
ten pagaliau yra pats Dievas, keršytojas už nekaltuosius ir tautų teisėjas.
Taigi kaip tik toks yra karas, į kurį einate atsidavę, garbingi piliečiai, Vilniaus vaivadijos gyventojai, šventindami ginklus ir prašydami Dangaus palaiminimo.
Kieno gi sielos nepersmelktų šis reginys, dangaus akivaizdoje kuo patraukliausias,
žemės akivaizdoje nepriekaištingas, piliečių akivaizdoje – pripildantis širdis džiaugsmo
ašarų, kai laisvi, kilnūs ir nepriklausomi, niekam niekuo nenusikaltę žmonės su džiaugsmu
eina lieti savo kraują už tėvynę ir ginti bei užstoti nuo baisaus priešo keršto savo
brolius? Kieno gi širdies nesujaudintų šis reginys, kai piliečiai, palikę namus, turtus ir
šeimas, aukoja gyvenimą už savo tautos laisvę ir saugumą, kai tėvai palieka namuose
mažus vaikelius, jau nebesitikėdami jų pamatyti, vyrai palieka mylimas sutuoktines ir,
kad apsaugotų jas nuo negailestingo kalavijo kirčių, patys su džiaugsmu stato savo gyvybę
į likimo pavojus, sūnūs ir puikūs jaunuoliai sugraudinta širdimi atsisveikina su
savo gimdytojais, savo artimaisiais, savo giminėmis, net su savo viltimis ir skuba ginti
savo namų, savo teisių, savo laisvių, savo šlovės, garbės ir nepriklausomybės. Štai eina
visa vaivadija uždengti krūtinėmis savo mylimiausią tėvynę, savo altorius, savo miestus,
savo sostinę, savo brolius, bičiulius, tautiečius! Stoja prieš Dievą, visų tautų Tėvą, pareikšdami,
kad juos, niekuo neprasikaltusius, užpuolikai plėšia, degina ir naikina. Stoja
prieš visos Europos ir pasaulio teismą, pareikšdami, kad juos, niekuo neprasikaltusius,
užgrobė žiaurūs laukiniai žudikai, o jų nekaltas kraujas šaukiasi Dievo ir pasaulio keršto
tiems, kurie trokšta jį pralieti. Eina Šauktinė liaudies kariuomenė, pražilę seniai, orūs vyrai,
garbingi pareigūnai, puikūs jaunuoliai, laisvi ir nepriklausomi žmonės, neša savo kalavijus
pašventinti į bažnyčią, įrodydami, kad ne pyktis ir nuožmus noras plėšikauti, bet
būtinybė gelbėtis nuo plėšimo skatina ir verčia juos griebtis ginklo. Neša savo vėliavas ir
garbės ženklus palaiminti kunigams, įrodydami, jog nori, kad pats Dievas ir Jo teisingumas
būtų jų nekaltumo liudytojai bei tautai, kraštui ir jų tėvynei padarytų nuoskaudų ir
skriaudų keršytojai. Šaukiasi į Dangų galybių Dievo pagalbos, pasitikėdami savo kovos
teisingumu ir šventumu. (...)
Eikite kartu, piliečiai, Dievo akivaizdoje, bendrų ketinimų, jėgos ir galios vienijami, o Dievo gailestingumas tepalaiko viltį, kad savo vaikams paliksite laisvą ir nepriklausomą tėvynę, kad ši garsi sostinė bus
užstota riterių ir laisvų žmonių krūtinėmis bei gyvybėmis ir kad žiaurus priešas nepasidžiaugs
galimybe ir toliau nuožmiai trypti šią laisvą ir narsią tautą. Nuo pat mūsų tautos
pradžios dar niekuomet nebuvo tokio karo, kaip dabar, ir niekuomet anksčiau nekovojo
tautos dėl tokio brangaus dalyko, kaip dabar jos ir mes esame priversti kovoti! Visagalis
Dievas pažadino mūsų tautiečio ir piliečio Tado Kosciuškos neprilygstamo kovingumo
dvasią! Tai mūsų kraujas! Tai mūsiškis lietuvis! Tai kaulas iš mūsų kaulų! Tas nepaprastas
vyras, sukurtas savo tėvynės atgimimui, vienu šūkiu gelbėti tėvynę pažadino visą tautą,
kad ši pripažintų, kokie nežmoniški jai uždėti pančiai, vėliau paakino išvysti niekšiškiausias
išdavystes ir klastas, kuriomis ją apgaudinėja tironai, jos priešai, pagaliau paskatino
nusimesti bjaurų nelaisvės jungą, kurį ant laisvų žmonių sprandų tėvynės išdavikai prievarta,
dar baisesne už priešų nuožmumą, taip negailestingai uždėti nusprendė. Ir kas gi
eina mūsų kovos priešakyje? Dievas. Kosciuška. Ir nuskriaustos tautos dora. Kas gi yra
mūsų sąjungininkai ir tikriausi draugai? Dievas. Kosciuška. Ir nuskriaustos tautos dora.
Kas gi yra mūsų atrama, apsauga, paguoda, jėga ir išsigelbėjimas? Dievas. Kosciuška.
Ir nuskriaustos tautos dora. Kas gi mums parūpina reikalingų lėšų, ginklų, amunicijos,
apkabų ir talentingų karo vadų bei viršininkų? Dievas. Kosciuška. Ir nuskriaustos tautos
dora, pastūmėta kraštutinės nevilties. Tuose trijuose šaltiniuose rasime viską, kas šioje
kovoje gali būti reikalinga tautos šlovei, tėvynės laimei, piliečių laisvei.
Juk yra ir kitų, mūsų atžvilgiu palankiai nusiteikusių tautų, vienodai kaip ir mes mąstančių
ir turinčių tuos pačius priešus, bet ar rastume bent vieną tokią, kur milijonas žmonių
nepabūgtų mirties, kad kitas milijonas išsaugotų laisves ir nepriklausomybę? Kur tautos
gelbėjimo įkarštyje nebebūtų skirtumo nei tarp turtingo ir vargšo, nei tarp pono ir valstiečio,
nei tarp kunigo ir samdomo kareivio, nei tarp silpnosios lyties ir narsių vyrų, nei tarp
senių ir vos truputį jėgos teturinčių vaikų, kur visi eina nugalėti ar mirti gindamiesi? Ten
pakanka pasakyti, kad su mumis Dievas, Kosciuška ir nuskriaustos tautos dora.
Čia eina visa tauta, tad šalin, išdavikai ir klastingi politikai, nedrumskit proto dorybingiems
piliečiams, nežinantiems, kas yra jakobinizmas, kurį mums primeta priešas, čia
eina visi žmonės, žinantys laisvės kainą! Šalin, abejingieji ir bejausmiai, kurie savo naudą
ir gerbūvį vertinate labiau nei laisvę ir tėvynę, pražūkit su savo turtais, jei gailite jų tautos
išgelbėjimui! Čia eina tauta, nusprendusi gyventi laisva arba žūti. Todėl šalin, apsimetėliai
patriotai, išmintingieji kompromisų ieškotojai, klastingai besižvalgantys į abi puses! Šalin,
patyrę panikuotojai, visur skleidžiantys baimę ir abejingumą! Šalin, susidvejinusios širdies
baidyklės! Šalin, ant dviejų kėdžių norintys sėdėti apsukruoliai! Čia vadovauja nuoširdumas,
dora, laisvės meilė ir neatšaukiamas pasiryžimas. Čia eina visi piliečiai, nepaisant
kilmės, luomo, turtų, visuomeninės padėties, tikėjimo ir profesijos. Todėl šalin, pasipūtę
egoistai, besirūpinantys vien savimi, savo namais ir savo reputacija! Čia eina į karą žmonės,
ištikimi Dievui, ištikimi tėvynei, ištikimi įstatymams, ištikimi savo karaliams, ištikimi
savo tėvų šventajai religijai. Tad šalin, ištvirkę libertinai, šalin madingi filosofai be
tikėjimo, šalin, piktžodžiautojai prieš Aukščiausiąją Dievišką Esybę! Nes dorybinga tauta
pasitiki savo Dievu, šaukiasi Dievo pagalbos, būdama narsi ir nekalta vien Dievo valiai
paveda ir atiduoda tėvynės ir tautos likimą ir nepažįsta nežaboto jakobinizmo, kurį mums
despotai ir tironai šmeižikiškai primeta. O gal panorės kas nors mus įbauginti priešo pajėgų
gausa? Mes atsakysime Šv. Rašto žodžiais, kad jų ranka – žmogaus, kuri greitai kris,
o mūsų ranka – Dievo, kurios niekas negali įveikti, kad Dievui lengva mažu būriu įveikti
dideles pajėgas, nes laimi ne skaičiumi ir daugybė, bet iš Dangaus siųsta galia ir jėga31, ir
kad Dievas neapgauna tų, kurie vien juo pasitiki. Tebūna mūsų širdys tokios tyros prieš
Dievą, kokia nepriekaištinga mūsų kova viso pasaulio akivaizdoje.
Tiesa, pripažinkim, piliečiai, kad negalime atvirai pasididžiuoti esą verti Dievo
malonės! Negalime sakyti, kad nenusipelnėm baisių Dievo bausmių dėl jaunuomenės
ištvirkimo, senųjų godumo, vyrų puikybės ir išdidumo, moterų begėdiškumo, riterių
ištižimo, pareigūnų neteisingumo, išdavystės ir apgaulės įvairiuose reikaluose, ponų
bedieviškumo, prastuomenės dykinėjimo ir girtuokliavimo, libertinų piktžodžiavimo,
visų luomų pasileidimo. Bet, o Dieve! Argi Tavo gailestingumas ne didesnis už mūsų
nuodėmes ir neteisumus? O nuostabūs Dievo sprendimai! Argi Maskvos žiaurumai,
mūsų priešų plėšikavimai, išdavystės, prievartavimai, begėdystės, tironiškumas ir baisus
bedieviškumas nėra verti Tavo keršto ir bausmės? Tu, o gerasis Tėve, jau nubaudei
mus ta baisia rykšte, jų, priešų, nuožmumą panaudojai mums pataisyti ir nubausti, taigi
dabar Tavo vaikai nusižeminę, Tavo ištikimieji žmonės siekia atgailos ir pasitaisymo.
Argi nesulaužysi, o maloningiausias Tėve, tos rykštės, kuria mus iki šiol plakei? Tos
rykštės, kuria mūsų puikybę ir nusižengimus iki šiol teisingai baudei? Nejau nemesi
savo keršto ugnin to savo rūstybės įnagio, kai Tavo žmonės, mūsų tauta, atgailauja, verkia
ir nuoširdžiai trokšdama pataisyti papročius glaudžiasi prie Tavęs bei pasitikėdama
Tavo galia eina ginti savo tėvynės, laisvės, nepriklausomybės ir Tavo dieviškųjų altorių.
Štai taip, piliečiai krikščionys! Būkime santaikoje su Dievu ir Jo tikėjimo įstatymais,
tada Dievas bus su mumis ir sunaikins mūsų priešus.
*Prieš prasidedant mūšiui, kunigas išeis į priekį ir pasakys kareiviams kalbą. Jiems sakys: „Klausykis, Izraeli! Šiandien jūs einate į mūšį su savo priešais. [...] Jų nebijokite, nuo jų nedrebėkite ir nepasiduokite klaikui, nes pats Viešpats, jūsų Dievas, žygiuoja su jumis į mūšį kovoti už jus prieš jūsų priešus ir duoti jums pergalės“ (Įst 20, 2–4).
