Džovanis Piko dela Mirandola
KALBA APIE ŽMOGAUS ORUMĄ
„Jau aukščiausiasis tėvas kūrėjas dievas pagal paslaptingus išminties dėsnius sukūrė šiuos pasaulio namus, kurie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybės šventovė. Viršdangišką sritį papuošė protu, eterio gelmes atgaivino amžinomis sielomis, o apterštas ir dvokiančias žemutinio pasaulio dalis užpildė gausybe visokių rūšių gyvūnų. Tačiau, užbaigęs darbą, kūrėjas panoro, kad būtų kas nors, kas pajėgtų įvertinti tokį didelį darbą, pamiltų jo grožį ir stebėtųsi jo užmoju. Taigi, sukūręs visus daiktus, (kaip liudija Mozė (Pr 1, 26) ir Timėjas), ėmė pagaliau galvoti apie žmogaus sukūrimą. Tačiau nebuvo nei joki opavyzdžio, pagal kurį būtų galėjęs sukurti naują palikuonį, nei lobyne nebuvo nieko, ką būtų galėjęs dovanoti naujajam sūnui kaip palikimą, nebuvo nei vietos dangaus skliaute, kur sėdėjo visatos stebėtojas. Jau viskas buvo užbaigta, viskas išskirstyta po aukščiausiasm viduriniąsias ir žemutines sritis. Bet neturėjo trūkti tėviškos galios paskutiniam palikuoniui, tarsi ji būtų išsekusi, nederėjo svyruoti jo išminčiai būtino dalyko atžvilgiu dėl to, kad nėra patarimo, nepritiko jo maloningai meilei, kad tas, kuris kituose turėjo garbinti dieviškąjį dosnumą, smerktų jį savyje. Pagaliau aukščiausiasis kūrėjas nusprendė, kad tas, kuriam jis negali duoti nieko savita, turėtų bendra su kitais visa tai, kas buvo būdinga atskiriems kūriniams. Taigi jis sutiko, kad žmogus – neaiškios išvaizdos būtybė, įkurdino jį pasaulio centre ir taip jam tarė: „Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, išvaizdą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valia ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių.“
Versta iš: Joannis Pici Mirandulae Opera omnia. – Basileae, 1557, p. 313–331.
Vertė Eugenija Ulčinaitė.
Mišelis de Montenis
Esė
PIRMA KNYGA
XIV skyrius
Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio į juos
(Ištrauka)
„Sena graikų patarlė sako, kad žmonės kankinasi ne tiek dėl pačių dalykų, kiek dėl savo požiūrio į juos. Sunkus žmogaus gyvenimas labai palengvėtų, jei kas nors galėtų nustatyti, kad šitai tinka visur ir visada. Juk jeigu blogį suovokiame tokį, kokį patys sukūrėme, tai susidaro įspūdis, kad galime jo nepaisyti arba paversti jį gėriu. Jeigu daiktai mums paklūsta, tai kodėl tuo nepasinaudojus ir nepritaikius jų savo naudai? Jeigu tai, ką vadiname kančia, savaime nėra nei blogis, nei kančia, o tik mūsų vaizduotė suteikia jiems tokias savybes, tai išeina, kad mes patys galime jas pakeisti. Bet, turėdami pasirinkimo laisvę, mes kaip didžiausi kvailiai kabinamės į tai, kas mums teikia daugiausia sielvarto, ir suteikiame ligoms, skurdui ir gėdai aitrų ir bjaurų skonį, užuot priskyrę malonias savybes; likimas mus aprūpina tik žalia medžiaga, ir mes turime suteikti jai formą. [...] Laimingas tas, kas moka taip derinti savo reikmes, kad turto pakanka joms patenkinti be jo rūpesčio ir pastangų; laimingas tas, kurio rūpinimasis turto tvarkymu arba jo kaupimu neatitraukia nuo kitų užsiėmimų, labiau atitinkančių jo polinkius, ramesnių ir malonesnių. Taigi gerovė ir skurdas priklauso nuo mūsų požiūrio į juos; panašiai ir turtas, šlovė ar sveikata yra tiek puikūs bei malonūs, kiek jiems tas savybes suteikia tie, kurie tuos dalykus turi. Kiekvienas gyvena gerai arba blogai priklausomai nuo to, kaip jam pačiam atrodo. Gyvenimu patenkintas ne tas, kurį kiti mano esant patenkintą, bet tas, kuris pats taip apie save mano. Tad esminė ir teisinga gali būti tik paties žmogaus nuomonė. Likimas negali atnešti mums nei laimės, nei nelaimės; jis mums duoda tik žalią medžiagą ir galinčią ją apvaisinti sėklą. Būdama kur kas galingesnė už likimą, mūsų siela pasinaudoja jomis ir pritaiko jas savo nuožiūra. Taigi siela yra vienintelė savo laimingos ar nelaimingos būties priežastis ir valdovė.“
Versta iš: Montaigne M. de Essais. – Bordeaux, 1916–1920, t. 1, p. 58–83.
Vertė Danguolė Droblytė
Blezas Paskalis
Mintys
(ištrauka)
82 Vaizduotė.
– Žmoguje vyrauja ši nuvilianti dalis, apsigavimo ir klaidos meistrė, juo apgaulingesnė, kad ne visada apgauna. Mat ji būtų patikima tiesos taisyklė, jei būtų patikima melo taisyklė. Bet dažniausiai būdama klaidinga, ji neduoda jokio savo kokybes ženklo, vienodai žymėdama ir tai, kas teisinga, ir kas klaidinga. Nekalbu apie kvailius, kalbu apie išmintingiausius: kaip tik tarp jų vaizduotė turi didžiausią žmonių įtikinimo galią. Protas veltui šūkauja – jis negali nustatyti daiktų vertės. Ši nuostabi galia – proto priešas – kuriai patinka jį kontroliuoti ir valdyti, idant parodytų, kokia ji pajėgi visuose dalykuose, žmoguje įtvirtino antrą prigimtį. Ji turi savo laiminguosius, savo nelaiminguosius, savo sveikuosius, savo ligonius, savo turtinguosius, savo skurdžius. Ji verčia tikėti, abejoti, neigti protą. Ji bukina jausmus arba juos aitrina. Ji turi savo kvailius ir savo išminčius, ir nėra nieko apmaudesnio matant, kaip ji savo puoselėtojus pripildo daug gilesnio ir visapusiškesnio pasitenkinimo negu protas. Turintys gyvą vaizduotę visai kitaip patinka sau patiems nei protaujantieji, negalintys sau protingai patikti. Pirmieji į žmones žvelgia valdingai, gina savo tiesą drąsiai ir pasitikėdami, o antrieji – baimindamiesi ir abejodami. Tas linksmumas pirmųjų veide dažnai palenkia į savo pusę klausytojų nuomonę, nes tie, kurie tariasi esą išminčiai, sulaukia daug palankumo iš tokios pat prigimties sprendėjų. Linksmumas kvailių negali paversti išminčiais, bet jis paverčia juos laimingais, lenktyniaudamas su protu, kuris savo draugus tegali padaryti nelaimingais. Linksmumas juos apipila šlove, o protas – gėda. Kas, jei ne ši vaizduotės galia, teikia gerą vardą? Kas, jei ne ji, suteikia pagarbą ir šlovę asmenims, veikalams, įstatymams, didiesiems? Jokie žemės turtai negali patenkinti be jos pritarimo! Ar nesakytumėte, kad štai šis žilagalvis valdžios atstovas, kuris dėl savo amžiaus gerbiamas visos tautos, vadovaujasi grynu ir didingu protu ir kad apie dalykus sprendžia pagal jų prigimtį, neatsižvelgdamas į nereikšmingus mažmožius, kurie žeidžia vien silpnųjų vaizduotę? Žiūrėkite, kaip jis eina klausytis pamokslo, pilnas pamaldaus uolumo, proto tvirtumą sustiprinančio Dievo meilės šiluma. Štai jis, pasiruošęs klausytis su pavyzdinga pagarba. Pasirodo pamokslininkas. Jei šis iš prigimimo kimaus balso bei komiškų veido bruožų, barzdaskučio blogai apskustas ir, negana to, dar išsitepęs, tai kad ir kokias didžias tiesas skelbtų, kertu lažybų, jog mūsų pareigūnas neteks savo rimtumo. Didžiausias pasaulyje filosofas, eidamas platesne nei reikėtų viršum bedugnės padėta lenta, pasiduos būgštaujančiai vaizduotei, nors protas jį ir įtikintų, kad yra saugus. Daugelis negalėtų apie tai net pagalvoti, nepabalę ir neišpilti prakaito. Nenoriu nurodinėti visų padarinių. Kas nežino, kad po kojomis pasimaišiusios katės, žiurkės, sutraiškoma anglis ir kt. išmuša protą iš vėžių? Balso tonas veikia net išmintingiausius ir prievarta keičia kalbą ar eilėraštį. Meilė ir neapykanta visiškai keičia teisingumą. Jei advokatui iš anksto gerai užmokėta, kokia gerokai teisingesnė jam atrodo byla, kurią gina! O jo drąsūs gestai – kaip jie padeda atrodyti geresniam šios regimybės apgautų teisėjų akivaizdoje! Nieko sau protas, kurį vėjas sukioja į bet kurią pusę! Nurodyčiau gausybę žmonių veiksmų, kurie tėra vaizduotės išjudinami. Ir protas priverčiamas trauktis! Išmintingiausi žmonės vadovaujasi dėsniais, kuriuos visose srityse įvedė beprotiška žmonių vaizduotė. [Kas norėtų vadovautis tik protu, būtų kvailas didelės daugybės žmonių akyse. Tad turime atsižvelgti į daugumos nuomonę! O ji nurodo, kad reikia visą dieną darbuotis dėl gėrybių, pripažintų įsivaizduotomis, ir kai miegas išdildys proto nuovargį, reikia tučtuojau šokti iš patalo ir vaikytis muilo burbulus, pasiduoti šios pasaulio valdytojos įspūdžiams. Tai vienas iš klaidingų principų, bet jis ne vienintelis.] Mūsų valdžios atstovai gerai žinojo šią paslaptį. Jų raudonos mantijos bei šermuonėliai, kuriais apsigaubę kaip putliaplaukiai katinai, rūmai, kuriuose teisėjauja, lelijos žiedo emblemos19 – visa ta didinga danga buvo didžiai reikalinga. Jei gydytojai nebūtų dėvėję chalatų ir šlepečių, jei profesoriai nebūtų nešioję keturkampių kepurių ir iš keturių dalių sudarytų pernelyg plačių mantijų, jie niekada nebūtų apdūmę akių pasauliui, kuris negali atsispirti tokiai autentiškai parodai. Jei jie laikytųsi tiesos ir teisingumo, jei gydytojai tikrai išmanytų gydymo meną, jiems nereikėtų jokių keturkampių kepurių – šių mokslų prakilnumas būtų pakankamai garbingas savaime. Bet esant vien įsivaizduotiems mokslams, reikia imtis tuščių priemonių, veikiančių vaizduotę, kuriai jos yra skirtos. Tuo jie iš tikrųjų ir laimi sau pagarbą. Vien tik kareiviai šiuo būdu nesidangsto, nes veikia esmingiau: jie įsitvirtina jėga, o kiti – grimasa. Todėl mūsų karaliai neieškojo šių užsimaskavimų. Jie nesidangstė nepaprastais drabužiais, kad pasirodytų karaliais, bet buvo lydimi sargybinių, alebardų – šių ginkluotų fizionomijų, kurių vien rankos ir jėga tarnavo jiems. Priešakyje trimitai ir būgnai, ir šie karalius supantys legionai drebina net stipriausius. Jie turi ne vien drabužį, bet ir jėgą. Reikėtų tikrai skaidraus proto, idant matytum Didįjį Viešpatį kaip kitą žmogų,20 savo puikiame seralyje supamą keturių dešimčių tūkstančių janičarų. Mes negalime tiesiog žiūrėti į advokatą, vilkintį mantiją ir dėvintį kepuraitę ant galvos, nesusidarę palankios nuomonės apie jo pakankamumą. Vaizduotė pasirūpina viskuo: ji nustato grožį, teisingumą ir laimę, o tai pasaulyje viskas. Mielai norėčiau pamatyti italų veikalą, man težinomą iš pavadinimo, kuris pats vienas vertas daugelio knygų: Della opinione regina del mondo.21 Po juo pasirašau net neskaitęs knygos, išskyrus blogį, jei kokio ten yra. Maždaug tokie yra padariniai šios apgaulingos galios, kuri, atrodo, kaip tik tam ir duota, kad mus neišvengiamai klaidintų. Tačiau esama daug kitų klaidingų principų. Mus gali klaidinti ne vien seni įspūdžiai: naujybės kerai turi tokią pat jėgą. Iš čia kyla visi žmonių ginčai, kai jie vienas kitam prikaišioja: arba seki savo klaidingais vaikystės įspūdžiais, arba galvotrūkčiais bėgi paskui naujus. Kas laikosi teisingo vidurio? Tegul pasirodo ir įrodo. Nėra principo, kad ir koks natūralus net nuo vaikystės jis būtų, kuris nebūtų palaikytas klaidingu įspūdžiu, atsirandančiu arba dėl mokymo, arba dėl pojūčių. „Kadangi, – sakoma, – tamsta nuo mažens tikėjai, jog dėžė tuščia, kai joje nieko nematei, todėl ir tiki, kad galima tuštuma. Tai tamstos pojūčių iliuzija, sustiprinta įpročio, kurį turi ištaisyti mokslas.“ O kiti sako: „Kadangi tamstai mokykloje aiškino, jog tuštumos iš viso nėra, tuo sugadino tamstos sveiką protą, kuris ją gerai suprato, prieš susidarant šiam klaidingam įspūdžiui, kurį reikia ištaisyti, grįžtant į tamstos pirminę prigimtį.“ 22 Tad kas apgavo: pojūčiai ar mokslas? Turime dar vieną klaidingą principą – ligas. Jos darko nuovoką ir protavimą. Jei sunkios ligos pastebimai jį pakeičia, tai nė kiek neabejoju, kad ir lengvos daro atitinkamą įtaką. Asmeniniai išskaičiavimai taip pat yra puiki priemonė maloniai apdumti mums akis. Net teisingiausiam žmogui pasaulyje neleidžiama būti savo bylos teisėju. Žinau tokių, kurie, idant neįpultų į šią savimeilę, buvo patys neteisingiausi iš pasaulio be užuolankų: tikriausias būdas pralaimėti visai teisingą bylą buvo pavesti ją kelti artimiems giminaičiams. Teisingumas ir tiesa yra tokios plonytės smailumos, kad mūsų prietaisai pernelyg atbukę jas tiksliai parodyti. Jei jiems visgi pavyksta, tai užgožiamos tikrosios jų plonybės ir pabrėžiami šalutiniai, daugiau klaidingi nei teisingi dalykai. [Žmogus taip šauniai sudarytas, kad neturi savyje jokio tikslaus tiesos principo, bet turi daugelį puikių klaidingų principų. Pažiūrėkime, kiek... Žymiausia šių klaidų priežastis – tai karas tarp pojūčių ir proto.]“
Dekartas
II TAISYKLĖ
Reikia užsiiminėti tik tokiais dalykais, kuriuos musų protas sugeba pažinti tikrai ir neabejotinai
„Kiekvienas mokslas remiasi tikru ir akivaizdžiu pažinimu, todėl tas, kuris abejoja daugeliu dalykų, nėra labiau išmanantis, nei tas, kuris apie juos niekada nemąstė. Pirmąjį, jeigu apie kai kuriuos dalykus jis susidarė klaidingą nuomonę, aš laikau netgi menkiau išmanančiu. Todėl geriau išvis netyrinėti, negu imtis tokių sunkių dalykų, kuriuose, nepajėgdami atskirti tiesos nuo melo, esame priversti abejotina laikyti už tikra, nes tąsyk tenka ne tiek viltis savo žinias pagausinti, kiek baimintis jų sumažėjimo. Todėl šia taisykle mes atmetame visas tikėtinas žinias ir manome, kad tikėti galime tik tuo, kas visiškai tikra ir nekelia jokios abejonės. Mokslininkai galbūt mano, jog tokių žinių labai nedaug, nes dėl tam tikro žmogaus protui būdingo trūkumo nelaiko jų vertomis dėmesio kaip pernelyg lengvas ir visiems prieinamas; aš gi sakau, kad jų yra žymiai daugiau, negu jie mano, ir kad jų gana visai tikrai įrodyti daugybei tokių dalykų, apie kuriuos jie ligi šiolei galėjo tiktai spėlioti. Mat, galvodami, kad išprususiam žmogui negražu prisipažinti ko nors nežinant, jie taip įprato gražinti savo prasimanytus įrodinėjimus, jog pamažu jų teisingumu įtikino patys save ir pradėjo juos piršti kitiems kaip teisingus. Teisybė, šios taisyklės laikantis griežtai, tyrinėtinų dalykų mums liktų labai nedaug, nes juk vargu ar atsiras toks mokslų klausimas, kuriuo mokslininkų nuomonės nesiskirtų. O jeigu vienu ir tuo pačiu klausimu du žmonės laikosi skirtingų pažiūrų, aišku, kad vienas iš jų klysta ar netgi nė vienas iš jų nėra teisus; nes jeigu vieno įrodymai būtų tikri ir akivaizdūs, jis juos kitam galėtų išdėstyti taip, kad pagaliau jį įtikintų. Tad apie visa, kas leidžia daryti tiktai prielaidas, tobulo pažinimo pasiekti mes negalime, nes be neabejotinos puikybės negalime tikėtis iš savęs ko nors daugiau, negu yra pasiekę kiti; todėl, jeigu mūsų samprotavimai teisingi, iš visų žinomų mokslų lieka tik aritmetika ir geometrija, kurioms ir taikoma ši taisyklė. Tačiau mes nesmerkiame nei kitų iki šiol naudotų filosofavimo būdų, nei tikėtinų silogizmų, puikios mokyklinių susirėmimų priemonės, vartojimo – jie lavina ir varžybose veda priekin jaunuolių protus, o lavinti juos tokiomis nuomonėmis, kurios, keldamos eruditų nesutarimus, matyt, nėra tikros, yra žymiai geriau, negu palikti juos patiems sau. Be vadovo jie, ko gero, nugarmėtų prarajon; o sekdami mokytojo pėdomis, retkarčiais tegul ir išklysdami iš tiesos kelio, jie vis dėlto eina keliu, saugiu bent tuo požiūriu, kad jis jau buvo išbandytas labiau patyrusių žmonių. Mes patys džiaugiamės kadaise mokyklose gavę tokį išsilavinimą. Tačiau išsivadavę iš mus su mokytojo žodžiais siejusių varžtų ir pagaliau pakankamai subrendę būti savarankiškais, norėdami rimtai nusistatyti taisykles, kurių pagalba galėtume pakilti į žmogiškosios žinijos viršūnes, į pirmą vietą, be jokios abejonės, privalome iškelti šią taisyklę, sulaikančią mus nuo piktnaudžiavimo savo laisvalaikiu, kaip kad daro dauguma žmonių, kurie nemėgsta lengvų dalykų ir užsiima tiktai sunkiais, apie kuriuos, tiesa, rezga tiktai subtiliausias prielaidas ir labai tikėtinus išprotavimus, tačiau po tiek darbų per vėlai įsitikina nieko nesužinoję ir tik pagausinę savo dvejones. Tačiau jeigu, kaip jau sakėme ankstėliau, iš visų mums žinomų mokslų tik aritmetika ir geometrija neturi nieko neteisingo ir netikro, tai dabar, norėdami nuosekliau pagrįsti savo teiginio teisingumą, pažymėsime, kad daiktus mes pažįstame dviem būdais, būtent – patyrimu arba dedukcija. Be to, pabrėšime, kad patyrimas dažnai mus apgauna, o dedukcija, arba grynasis vieno dalyko išvedimas iš kito, jeigu ir gali būti praleistas, kai jo neįmanoma įžvelgti, tai niekada, netgi menkiausiai mąstyti teįpratusio proto, negali būti blogai atliktas. Man atrodo, kad tie būdai, kuriais dialektikai1 bando valdyti žmogaus protą, didelės naudos duoti negali, nors jų pravartumo kitiems tikslams aš neneigiu. Iš tiesų visų žmones ištinkančių paklydimų – aš nekalbu apie gyvulius – priežastis yra ne blogai padaryta išvada, o tai, kad remiamasi blogai suprastais faktais arba skubotais ir nepagrįstais sprendimais. Iš to aišku, kodėl aritmetika ir geometrija daug tikresnės už kitus mokslus: jų objektas toks aiškus ir paprastas, kad jos nėra reikalingos jokių patyrimo atžvilgiu netikrų prielaidų, jos yra tik nuoseklaus samprotavimo vados. Taigi jos yra pačios lengviausios ir aiškiausios iš visų mokslų, o jų objektas yra kaip tik tai, kas pageidautina mums, nes, esant pakankamai atidžiam, tie mokslai vargu ar teikia galimybę kokiai nors klaidai. Tačiau stebėtis, kad daugiau protų mieliau atsideda kitiems mokslams arba filosofijai, vis dėlto nereikėtų: taip yra todėl, kad kiekvieną labiau masina neaiškių dalykų sprendimo laisvė, negu aiškių, ir kad kur kas lengviau kurti spėliones, negu surasti tiesą, tegul ir labai paprastą. Iš to, kas pasakyta, išplaukia ne tai, kad dera užsiimti tik aritmetika ir geometrija, o tik tai, kad ieškantys tikrojo tiesos kelio neturi imtis dalykų, apie kuriuos negali gauti žinių, savo tikrumu lygių aritmetiniams ir geometriniams įrodymams.“
