Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11-12
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Retorika ir argumentacija / 25

25Klausimas

Perskaitykite Gedimino Kajėno ir Antano Šimkaus pokalbio – interviu su menininku R. Šileika ištrauką ir atsakykite į klausimus, atlikite užduotis.

„Mano menas toks – smėliukas, dėžutės, geležėlės, atvirukai… Toks individualus užsiėmimas, kuris toli gražu nėra laikomas menu“,- sako Ričardas Šileika – ne tik geležėlių rinkėjas, bet ir fotomenininkas, kelių knygų autorius, plenerų dalyvis...

A. Šimkus. Nemaža dalis Tavo daiktinės aplinkos, mano įsivaizdavimu, turi kokią nors istoriją, ar ne?..

R. Šileika. Absoliučiai kiekvienas mažmožis, smulkmenėlė turi savo uodegą, tai yra istoriją. Aš toks dantingas dokumentininkas, kad netgi pasižymiu, užsirašau, kas kur kada atsirado mano podėliuose. Klast maišeliukan, o etiketėlė informuoja: „Penkios kapeikos, rastos Raudonojoje aikštėje, Maskvoje, 2006“. Štai menininko Tomo Andrijausko pirmoji polaroidinė fotografija, kurioje – Šiaulių universiteto valytojos Ritos Dobrovolskajos dviratis. Štai amžiną atilsį tėvo šaukštas ir šakutė, kuriais naudojosi visą gyvenimą. Įrankių kairiosios pusės akivaizdžiai apdilusios… Gal kokia parodėlė išsirutulios iš tos kalbingos daiktijos.

A. Šimkus. Metas užduoti Tau vos ne „chrestomatinį“ klausimą: turbūt yra kokia nors paskata, dėl ko tiek daug geležėlių esi prikaupęs ir tebekaupi?

R. Šileika. Kas žino, kas žino… Bičiulis Gintautas Trimakas man „išrišo“, kaip tikiu, archetipinį dalyką. Kad iš tikro mano „pomėgis“ giliau pakastas. Dar tuo istoriniu laiku, kai lietuvis ūkininkas mainydavo lašinių paltį į geležies gabalą. Ir aš noriai patikiu. Tas gelžgalys buvo auksas. O kad surūdijęs, anokia bėda. Gražu viskas, kas rūdija. Juk visus savo poelgius bandome kaip nors pateisinti. Bet niekada nesitrenkiu į metalo laužyną pasirinkti geležėlių. Tiesa, esu bandęs jų pasiieškoti. Ogi nieko ničnieko neradau: kai ieškai, niekada nerasi… Kitas bičiulis – dailininkas Andrius Surgailis – kolekcionuoja vabalaičius. Teiraujuos, kaip juos randąs? Jis atsako: „Kaip tau Dievas padeda geležėlę, man vabalą padeda.“ Taip ir yra. Nors esamuoju laiku jau mano geležėlių aptinka ir draugai. Truputį buvau sunerimęs… Po to tik apsidžiaugiau. Vos spėju dėkoti, dėlioti į vokus ir užrašyti, kas ir kada atnešė… Audžiu galimos parodos „Bičiulių geležėlės“ metmenis.

G. Kajėnas. Tiesiog bičiuliai sunešė?

R. Šileika. Tiesiog. Ir tokių nuostabių blėkų man tiesia, net saldu. Gaila, Vilniuje nėra tinkamos ekspozicinės vietos geležėlėms parodyti, tam būtina kamerinė erdvė. Juk žmones reikia suvilioti ir apgauti, ką daro ir visas menas, ir visa literatūra. Kai geležinę geležėlę paverti popierine, ji jau įgyja meno statusą. Nes šiaip geležėlė tik plikas daiktas. Sumeninta ji jau pakeičia savo daiktiškumo koeficientą ir santykį. Autorius manipuliuoja jos formatu, spalva, faktūra, suteikia jai kitą kontekstą.

O iš tiesų visa tai reikėtų baigti poeto Kornelijaus Platelio žodžiais, kad „pats Šileika nieko nesukūręs ir neparašęs. Visko prigraibęs ir privogęs. Geležėlių, nuogirdų, provincijos įvykių…“ Iš pradžių suirzau, o vėliau išblaivėjęs (jau kalbėjome apie tą blaivumą), nusiraminęs, supratau – tai iš tikrųjų grynutėliausia tiesa. Viską rankioju. Einu iš paskos kitiems ir renku. Kas kam nukrenta, kas kam nulūžta…

G. Kajėnas. Bet juk viskas priklauso nuo vertės suteikimo, sugebėjimo matyti, nes ten, kur vienam atrodo nereikšminga, kitam pasirodo labai svarbu. Man atrodo, kad būtent Tu, surinkdamas visa tai, suteiki jiems ir prasmę. Tai atkreipia dėmesį į tokias smulkmenas, kurios…

A. Šimkus. …kurios iš tiesų yra stambmenos.

R. Šileika. Lygiai taip ir savo tekstus rašydami, ir fotografuodami, ir tapydami juos „susvarbiname“. Bet kai nuoširdžiai „susvarbini“, tada ir kiti patiki tavo tiesa. Tai vyksta neišvengiamai – ir pyragą kepant, ir bulves kasant…

O geležėlių rinkimas prasidėjo taip: žirglioju per kaimą šaltinio vandens semti. Keleliukas kai kur labai nuožulnus, tad tas vietas žmoneliai žiemomis pabarsto pelenais (aišku, su išdegusiais cvekais, vyriais, kitokiomis blėkeliukėmis) – kad neslidu būtų. Tad ką gražesnio radęs ir įsimesdavau į kišenę. Sykį susivokiau, kad apie mane kalbama: „Čia tas, kuris akmenėlius nuo tako renka, chi-chi-chi.“ Pamaniau: „Sužinotų, kad geležėles susirenku, net nebesijuoktų.“ Dar susidomėjimas akmenėliu kaimo žmogui priimtinas, dar gali būti apibrėžiamas kaip sveikos sąmonės „užgaida“. Tačiau jeigu surūdijusias vinis rankioja – jau nepataisomas kvailys. O pakniopstom pribėgusi lietuvių liaudis uoliai primena: „Džiaugiasi, kaip geležėlę radęs“. (visi juokiasi).

G. Kajėnas. O Tavo naujausia knyga „Atvirlaiškiai“ – susidaro įspūdis, kad viskas pasidarė savaime. Tu rašei atvirlaiškius bičiuliams…

R. Šileika. Savaime taip ir išeina.

G. Kajėnas. Tau ribos tarp meno ir ne meno nėra. Nors kalbame apie tai galbūt tik todėl, kad tai atsirado kaip knyga ar paroda, Tu viso to nesureikšmini…

R. Šileika. Matai, jeigu dirbčiau meno istorijai, Šiuolaikiniam meno centrui, Lietuvos dailės muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Šiaulių „Aušros“ muziejui, tai reikėtų elgtis kitaip – rengti parodas, „užsidėti“ pliusiuką savo gyvenimo ir veiklos aprašyme.

A. Šimkus. Bet išvardijai keletą muziejų… Gal kartais norisi, kad už Tavo pečių stovėtų kokia institucija?..

R. Šileika. Žinai, išjuoktų tą instituciją. Nueitų meno profesoriai pasižiūrėti, o ten – smėlio pribarstyta, degtukų dėžučių primėtyta, geležėlių prikarstyta. Klaikus kultūrinis paveldas, ką?..

[...]

G. Kajėnas. Visko pernelyg daug. Jeigu nuotraukų gausybė – tiesiog pleti savo požiūrį apie pasaulį, kad jis išties įvairus. O tai, kad Tau norisi stabtelėti, stebėti kažkokį mažmožį, turbūt liudija apie kitokį požiūrį.

R. Šileika. Mes ir taip jau pakankamai spėriai bėgam. O jeigu fotografija ima ir priverčia stabtelėti, tai – stebuklas. Yra atsiradęs plyšys tarp fotografijos ir iš jos išrutuliotos fotožurnalistikos. Va, senoji fotografija buvo visas ritualas. Iš anksto dūgzdavo visi, kuo patys apsivilks, kuo vaikus aprengs (o galbūt specialiai netgi rūbelį siūdavo), nes rytoj eisią pas fotografą. Susiruošia, nuvažiuoja, fotografas sustato foną, kasetes pakeičia – visa diena tam skirta.

G. Kajėnas. Ta sustabdyta akimirka tapdavo švente?

R. Šileika. Absoliuti šventė! Pasiruošimas ypatingas. Tai ne mums nūnai kokio pirkinio nukakti į prekybos centrą. Mums dabar viskas pakeliui.

A. Šimkus. Jei mums viskas pakeliui, tai turbūt ir kelionės nebėra?

R. Šileika. Dažnusyk nebėra. O! Priėjom prie esminio reikalo – kelionė ir pakeliui. Iš tiesų, kai viskas pakeliui, kelionė tampa nebeįmanoma. Tuo tie dalykai ir skiriasi. Taip ir būna su tais stebuklais. Kaip ir besišnekant pasakai daug ką, ko ligi tol nesi pats sau įsisąmoninęs ar svarstęs. Tik šnekant, tik bendraujant ima ir išlenda kokia yla iš maišo. O juk anksčiau negalvojai nei apie tą maišą, nei apie ylą.

Parengė Antanas Šimkus
Visą pokalbį rasite internete: Ričardas Šileika. „Viskas iš daiktų ir atsiranda“ Bernardinai.lt, 2010 03 19.
Kokį tikslą, jūsų nuomone, turėjo pokalbio-interviu su R. Šileika rengėjai ir ar jį pasiekė?