46Klausimas
Perskaitykite Zigmo Zinkevičiaus mintis apie prievartinės asimiliacijos politiką lietuvių žemėse XVI–XVIII a. Jomis remdamiesi, patikrinkite, ar lentelėje pateikiami teiginiai yra teisingi. Jeigu teiginys teisingas, jį pažymėkite.
Diduomenės laipsniškas perėjimas prie lenkų kalbos prasidėjo tuoj po to, kai Lietuvos valdovai ėmė bičiuliauti su Lenkijos valdovais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, po drauge su Vytautu įvykdyto pakartotinio Lietuvos krikšto, kai buvo įkurta lenkų tvarkoma bažnytinė provincija. Visa tai sutapo su pavardžių radimosi laikotarpiu. <...> Vis dažniau susidurdami su lenkų kalba Lietuvos didikai greitai išmoko lenkiškai kalbėti ir šią kalbą vis dažniau vartojo. Galutinis perėjimas prie lenkų kalbos įvyko XVI a. viduryje, kai pačioje Lenkijoje ėmė vis labiau įsigalėti lenkų kalba pakirsdama lotynų, iki tol buvusios Lenkijoje oficialios raštinių kalbos, pozicijas. Bendri valstybės reikalai (bendras seimas ir senatas), giminystės ryšiai su lenkų feodalais vertė Lietuvos didikus mokėti ir vartoti lenkų kalbą. Ilgainiui ši kalba ėmė įsigalėti ir jų namuose, nors patys jie ir toliau liko karšti Lietuvos valstybės patriotai, atkakliai gynė valstybės savarankiškumą nuo lenkų užmačių. <...> Plačiosios bajorų masės prie lenkų kalbos perėjo daug lėčiau negu turtingieji bajorai. Ano meto sąlygos vertė ir juos mokėti bei dažnai vartoti lenkų kalbą, ypač tuos, kurie norėjo pirmauti. Nuo XVI a. pabaigos be lenkų kalbos nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros. Susiklostė padėtis, savame krašte lietuvių kalbą pavertusi vien žemesniųjų luomų kalba. Feodalinėje valstybėje, kurios piliečiais buvo laikomi tik privilegijuotųjų luomų žmonės, tokia padėtis lietuvių tautai tapo pražūtinga. Bajorai vis dažniau lenkų kalbą ėmė laikyti savąja kalba. Tarp jų formavosi pažiūra, kad šios kalbos vartojimas esąs bajorijos politinės brandos rodiklis, o tai ugdė įsitikinimą, jog jungtinėje Respublikoje esanti viena tauta (suprantama, privilegijuotųjų) – lenkų tauta. Lietuvos bajorai įsigudrino save vadinti lietuviškais lenkais. <...> XVIII a. pabaigoje praradusi politinę nepriklausomybę Lietuvos ir Lenkijos diduomenė ypač daug dėmesio ėmė skirti kultūrinei veiklai. Buvo siekiama konsoliduoti visas žlugusios valstybės teritorijos dalis kalbos ir kultūrinio bendrumo saitais. Nors po Valstybės padalijimų oficiali valstybinė kalba Lietuvoje tapo rusų kalba, tačiau vietiniai raštai ir toliau buvo rašomi lenkiškai. Lenkų kalba buvo vartojama seimeliuose, teismuose, magistratuose, mokyklose ir apskritai viešajame krašto gyvenime. Į ją šviesuomenė ėmė žiūrėti kaip į didžiausią tautos vertybę. Lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į „pakraštines“ sritis tapo stipresnė negu bet kada praeityje. Tai rodo nepaprastas lenkybės suklestėjimas Vilniaus universitete. Bendra nelaimė Lietuvos aukštuomenę dar labiau suartino su lenkais. Jie jautėsi turį bendrą priešą, su kuriuo reikėjo drauge kovoti. Anksčiau siektas Lietuvos valstybinis savarankiškumas dabar tapo nebeaktualus. Apie pasipriešinimą lenkų kalbinei ekspansijai negalėjo būti ir kalbos. Lenkų tautinių interesų gynimo požiūriu Vilnius greit tapo net kovingesnis už Varšuvą. Tai Respublikos žlugimas suteikė naują impulsą Lietuvos polonizacijai. Lietuvių didikai tada jau buvo sulenkėję. Ne tik jų, bet ir plačiųjų bajorijos sluoksnių gimtoji kalba jau buvo lenkų, tiksliau Lietuvoje vartojamas jos variantas. Vakaruose, ypač Žemaičiuose, daugelis smulkiųjų bajorų dar tebekalbėjo lietuviškai, bet ir jie mokėjo lenkų kalbą, kurią pagal nusistojusį požiūrį traktavo kaip bajorijos politinės brandos žymę. Taigi to meto Lietuvos bajorų luomą, gausumu pirmavusį visoje Rusijos imperijoje, sudarė gente Lituani, natione Poloni (lietuvių kilmės, lenkų tautybės), kurie iš tradicijos lenkų kalbą laikė savąja kalba, ją kartais net vadino lietuvių kalbos vardu <...>. Sąvoką „gimtoji kalba“ jie paprastai reiškė dviem terminais, pvz., tvirtino, kad kiekvienam apsišvietusiam žmogui būtina vartoti tėvų kalbą (t. y. kalbėti lenkiškai), o valstiečiai esą šneka motinos (t. y. lietuvių) kalba.
Zigmas Zinkevičius. Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių. Didžioji Lietuvos Kunigaikštija kalbotyros požiūriu. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011.
Zigmas Zinkevičius. Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių. Didžioji Lietuvos Kunigaikštija kalbotyros požiūriu. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011.
|
1. Didikų laipsniškas perėjimas į lenkų kalbą prasidėjo XVI a.
|
|
|
2. Lietuvos didikai ėmė vis plačiau vartoti lenkų kalbą dėl bendrų valstybės reikalų, giminystės ryšių su lenkų feodalais.
|
|
|
3. Nuo XVI a. pabaigos tarnybinės karjeros buvo galima siekti ir mokant tik lietuvių arba rusų kalbą.
|
|
|
4. XVI a. bajorai lenkų kalbą ėmė laikyti savąja kalba, nes ją laikė politinės brandos žyme.
|
|
|
5. Respublikos žlugimas paskatino lietuvių bajoriją grįžti prie lietuvių kalbos vartojimo.
|
|
|
6. Ir bajorai, ir valstiečiai savo gimtąja kalba laikė lietuvių kalbą.
|