| terminas siekia pačias lietuvių folkloristikos ištakas – taip pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio Dainos, išleisto 1825,sudarytojas L. Rėza pavadino dainas, kuriose minimi senieji lietuvių dievai (Saulė, Aušrinė, Perkūnas, Laima ir kt.), plėtojami mitiniai siužetai. Bene geriausiai iš šių dainų žinomas Saulės ir Mėnulio vestuvių siužetas: Mėnuo saulužę vedė / Pirmą pavasarėlį. / Saulužė anksti kėlės, / Mėnužis atsiskyrė. / Mėnuo viens vaikštinėjo, / Aušrinė pamylėjo. / Perkūns, didžiai supykęs, / Jį kardu perdalijo... Vis dėlto L. Rėzos ∆ autentiškumas kelia abejonių: XIX a. pradžioje, kitaip suprantant tautosakos autentiškumą, dainų tekstai buvo laisvai redaguojami; spėjama, kad L. Rėza mitologinius siužetus galėjo įterpti iš latvių dainų, kuriose jie gerai žinomi.
Nežiūrint to, sekant folkloristikos tradicija, ∆ grupė egzistuoja ir šiuolaikinėje lietuvių liaudies dainų klasifikacijoje. Į šią nedidelę grupę taip pat papuola ožio aukojimą mininti dainelė ir keletas kitų, plg. Tu voželi juodbarzdėli, ? Auk, auk, auk! Dievuks mūsų tavęs / Lauk[ia], lauk[ia], lauk[ia] ir t. t. Tačiau mitologinėmis vadinamos dainos toli gražu neatspindi visų lietuvių dainų mitologinių siužetų ir motyvų – nemaža jų galima rasti kalendorinėse, darbo, vestuvių, krikštynų, karo ir kitose dainose. |
