| itin gausus ir gyvybingas pasakojamosios tautosakos žanras, nuo pasakų besiskiriantis tuo, kad čia akivaizdžiai pretenduojama į tikrumą, t. y. iš klausytojų ir pasakotojo reikalaujama tam tikro masto tikėjimo pasakojamų dalykų tikrumu. ∆ centre visuomet esti koks nors įvykis (nuotykis); liaudies jos dažnai vadinamos tiesiog „pritikimais“, „nutikimais“ ir pan. Kadangi sakmėms siekiama suteikti rimtą pobūdį, tai įvairiais būdais stengiamasi pabrėžti sekamos istorijos tikrumą bei informacijos patikimumą: nurodomi konkretūs veikėjai, kuriems tai esą nutikę arba iš ko tai esą girdėta, veiksmo vieta, laikas ir kiti duomenys. Detaliau ∆ apibrėžiama priešinant ją pasakai, pvz., pasaka – bendro pobūdžio, poetiška, meniška, besikoncentruojanti į veikėjus, jų likimus ir t. t., o ∆ – konkreti, istorinė, jos pagrindą dažniausiai sudaro trumpas, glaustas pranešimas apie įvykį. Lietuvių ∆ skirstomos į tris skyrius: etiologinės sakmės, mitologinės sakmės ir padavimai. |
